Teminis “New Age” skaidymas ir analizė

 Apybraižų turinys: “New Age”, “Ezoterika”, “Helovinas”, “Joga”, “Homeopatija”, “Zeigeist”, “Didžioji vandens tiesa”, “Alternatyvioji medicina”, “Angelas”, “Virgulės ir švytuoklė”, “Moderniųju terapijų variacijos iš Kinijos”, “Jėgos (energijos) vietovės”, “Reinkarnacija”

Raktinis žodis

 

New Age (Naujasis amžius)

 

                      Nuo 20 a. 6 dešimtmečio mūsų visuomenėje vis labiau plito kultūrinė srovė, žinoma „New Age“ pavadinimu:

                      dabartiniai astrologai ateinančią epochą pavadino „Vandenio era“. Po 2000 metų krikščioniškos „Žuvų“ eros, kuri buvo įsitvirtinusi žmonijos kultūroje, dabar esame naujos eros priešaušryje. Ką turi atnešti ši epocha, ir kaip krikščionys turi žiūrėti į Naujojo amžiaus mokymą?

Naujos eros žinią praneša žvaigždės – tvirtina Naujojo amžiaus šalininkai.

                      Naujojo amžiaus vizija

  • Naujojo amžiaus epocha pasauliui atneštų taiką ir harmoniją. Visos susiskaldymo formos neva bus įveiktos.
  • Naujajame amžiuje visos tautos bus suvienytos pasaulinės valdžios į vieną pasaulinę kultūrą ir pasaulinę naciją.
  • Turi atsirasti religija, kurioje susilietų skirtingiausios religinės ir dvasinės tradicijos, visa tai susilydys į vieną visumą.
  • Po patriarchalinės krikščioniškosios epochos dabar ateisianti švelni, moteriškosios dvasios epocha.
  • Žmogus ir gamta gyvens naujoje harmonijoje, iš naujo bus atpažintas gamtos dieviškumas. Naujoje ekologijoje bus atsižvelgiama į „gamtos šventumą“.
  • Daugiau nebus brukamos jokios dogmos arba absoliuti tiesa, tad kiekvienas galės sekti „savo“ tiesa.
  • Naujojo amžiaus rėmuose senos ezoterinės idėjos ir praktikos tapsiančios visuomenei įprastu žinojimu.
  • Bus nugalėtas racionalusis, vien protu paremtas aiškinamasis mąstymas, vietoj to pirmiausiai bus vertinama intuicija ir jausmas.
  • Naujojo amžiaus simbolis yra vaivorykštė, kurioje susivienija visos spektro spalvos.

 

Naujojo amžiaus supratimu, viskas yra gyva ir turi sąmonę. Taip pat ir vandeniui priskiriami gebėjimai  suprasti kalbą ir jos reikšmę. Tai galima atpažinti iš ledo kristalų formos.

 

Naujojo amžiaus judėjimo metu krypstama į senąsias ikikrikščioniškas kultūras ir religijas, siekiant jas atgaivinti. Labai mėgstamos keltų kulto vietos.

 

                      Įsitikinimai apie Dievą ir žmogų

  • Naujojo amžiaus šalininkai laikosi panteistinio požiūrio į Dievą. Kosmosas pats yra dieviškas. Visa yra viena dieviškame kosmose.
  • Pati žemė yra gyvas organizmas. „Gaja“ – žmonės, gyvendami ant žemės, yra tarsi jos ląstelės.
  • Naujasis amžius skelbia apie „naujuosius žmones“ – tai yra nušvitę žmonės, pripažinę savo dieviškumą.
  • Kuo daugiau žmonių supranta savo dieviškumą, kuo jie labiau mintimis susijungia vienas su kitu – tuo labiau artėja Naujojo amžiaus pradžia.
  • Naujojo amžiaus visuomenėje dauguma tiki reinkarnacija. Vykstant nuolatiniams atgimimams žemėje žmogus išsivystys iki dieviškojo superžmogaus.
  • Naujasis amžius nėra religija, o sinkretinis judėjimas. Skirtingų religijų elementai yra sumaišomi ir apjungiami. Esminę įtaką daro Rytų tikėjimai: budizmas, taoizmas, induizmas, indėnų tikėjimai, gnostika, kabala ir dar daugelis kitų. Vėl atgaivinamos tradicijos ir religijos tų tautų, kurios Europoje egzistavo dar prieš krikščionybę.

 

                      Kas slypi po Naujojo amžiaus judėjimu?

  • Idėja apie ateisiantį „aukso amžių“ nėra nauja, o žinoma jau nuo Antikos laikų.
  • Moderniojo Naujojo amžiaus judėjimo pradininkai pirmiausiai buvo teosofinė bendruomenė, kurią 1875 metais įkurė Jelena Petrovska Blavatsky. Būtent iš čia buvo skleidžiami esminiai impulsai, kurių įtaka tęsiasi iki šiol.
  • Šios ir kitų panašių grupių tikslas buvo ir yra pertvarkyti (transformuoti) visuomenę į Naująjį amžių. Dešimtmečius besitęsiančiame procese Naujojo amžiaus mąstymas turi būti įneštas į to nesuvokiančią visuomenę tam, kad galiausiai būtų priimta tam tikra pasaulėžiūra.

 

Jelena Petrovna Blavatsky (1831 – 1891) su H.S.Olcott 1875 m. įkūrė teosofinę bendruomenę.

  • Naujojo amžiaus visuomenėje pirmenybė bus teikiama tokių praktikų naudojimui ir plėtojimui, kurios taip pat paremtos atitinkama filosofija ir tą filosofiją perneša (tai vyksta visose kasdienio gyvenimo srityse: sveikatos, darbo, auklėjimo, laisvalaikio, praktikose, tokiose kaip tai chi, qi gong, mandalos, homeopatija, Bacho gėlių terapija, brangakmenių terapija, kineziologija, transcendentinė meditacija, joga, zen (dzenas), reiki ir daugelis kitų).
  • Svarbūs Naujojo amžiaus atstovai yra Merilyn Ferguson, Fritjof Capra, Ken Wilbur, David Spangler.

 

Žuvis yra senovinis krikščioniškasis simbolis, laikomas akrostichu (Jėzus, Kristus, Dievas, Sūnus, Išganytojas). Krikščionys tiki, kad su Jėzumi prasidėjo „pabaigos amžius“. Jie nebelaukia jokio Naujojo amžiaus, o antrojo Kristaus atėjimo.

 

                      Naujasis amžius ir krikščionybė

  • Krikščionybė, turėdama institucionalizuotą formą, neatitinka Naujojo amžiaus supratimo. Bet kokios religinės dogmos yra atmetamos.
  • Krikščionims negali ateiti joks „Naujasis amžius“, nes jie tiki, kad jau pildosi Jėzaus Kristaus laikas. Krikščionys suvokia „pabaigos amžių“ ir laukia tik istorijos užbaigimo, Kristaus atėjimo.
  • Naujasis amžius atspindi senuosius gnostinius įsitikinimus apie savęs išgelbėjimą. Kita vertus, Naujasis amžius skatina krikščioniškojo tikėjimo vidinį susilpnėjimą, nes tai skatintų ir palaikytų religijų ir kultūrų susimaišymą. Nemažai krikščionių šiomis dienomis jau pasidavė šiai srovei.

Naujojo amžiaus esminiai įsitikinimai prieštarauja krikščioniškajam apreiškimui:

  • Krikščionys neieško kelio, vedančio prie vidinio kilimo link dieviškumo, nes jie tiki Dievu, kuris nužengė pas juos per Jėzų Kristų.
  • Krikščionys netiki savęs išgelbėjimu naudojant dvasines technikas, tačiau tiki išganymo dovana per Kristaus Kryžių.
  • Krikščionys tiki, kad yra likęs skirtumas tarp Dievo, Kūrėjo ir jo kūrinių. Aukščiausias žmogaus tikslas yra ne skleisti savo dieviškąjį potencialą, o gyventi meile. Krikščionys žino, kad yra pakviesti amžinajam meilės dialogui.
  • Krikščionys negali pritarti reliatyviam religijos supratimui, nes jie yra įpareigoti tam, kuris pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas; niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).

 

                      Išsamesnė informacija Jums yra paruošta Bažnyčios apmąstymuose apie „Naująjį amžių“:

                      Popiežiškoji kultūros taryba, popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba: „Jėzus Kristus, gyvojo vandens nešėjas. Naujojo amžiaus (New Age) krikščioniškasis apmąstymas“, Roma, 2003. Šis raštas gali būti atsisiųstas kaip PDF dokumentas iš šio internetinio tinklalapio:

http://nazaret.juengergemeinschaft.at (downloads)

 

 

                      Kritiška pozicija 

Raktinis žodis 

Ezoterika 

      Ezoterika – kas tai? 

  • Žodis „ezoterika“ kilęs iš graikų kalbos, reiškia „vidinis“.
  • Iš pradžių šia sąvoka buvo apibrėžiami paslaptingi mokymai, kurių metu būdavo užsiimama dvasiniais ir antgamtiniais dalykais, kuriuos suvokti vien protu yra neįmanoma.
  • 19 a. ezoterikos idėjos buvo paviešintos ir dėl New Age (Naujojo amžiaus) judėjimo labai išplito Vakaruose.
  • Šiais laikais ezoterinės idėjos ir praktika tapo daugelio žmonių kasdienybės dalimi, nors jie šito gali ir neatpažinti.

 

      Ar ezoterika yra religija? 

  • Ezoterika nėra religija, tai bendrinė sąvoka, apibūdinanti daug judėjimų, kurie plačiausia prasme susiję su dvasiniais, religiniais ir pasaulėžiūros dalykais.
  • Ezoterikai būdingas bruožas yra tas, kad sumaišomi skirtingų epochų ir kultūrų religiniai įsivaizdavimai.

 

      Kokios yra pagrindinės ezoterikos prielaidos? 

      Kinų  hieroglifas, žymintis universalią  kosminę jėgą Chi (či). 

  • Visata esanti amžina ir dieviška. Ji apibūdinama kaip neasmeniška dieviška energija arba jėga. Dažniausiai ši energija yra įvardinama remiantis Tolimųjų Rytų sąvokomis (Chi, Qi, Prana…).
  • Visa, kas egzistuoja, atsiranda iš šios energijos, iš sutirštėjusios dieviškos energijos. Taip pat ir dievai, angelai, dvasios yra šios energijos išraiškos formos.
  • Viskas visatoje neva yra tarpusavyje susiję per šią energiją, ir apjungta į vieną tinklą dėl panašumų ir paralelių.
  • Žmogus pats yra šios dieviškos energijos dalis. Galiausiai kiekvienas žmogus būsiąs pats dievas.
  • Pavienio žmogaus ir kosmoso gerovė priklauso nuo energijų harmonijos.
  • Žmogus turėtų savo dvasiniame saviraiškos kelyje didinti savo energijas, kol jis galės patirti susiliejimą su aukščiausiu virpėjimu – dieviška energija.
  • Dvasinės būtybės ir angelai, fėjos, elfai ir gamtos būtybės supa žmogų ir galėtų jam padėti.
  • Kiekvienas žmogus esąs visiškai už save atsakingas, už savo laimę ir kančią, už ligą ir sveikatą. Blogas mąstymas neva veda prie ligos ir nesėkmės, o pozityvus, teisingas mąstymas veda prie sėkmingo gyvenimo.
  • Žmogus gyvena šiame pasaulyje ne vieną kartą, tačiau daug kartų persikūnydamas (reinkarnacija), jis vis ateina į pasaulį ir vis labiau tobulėja.
  • Visos religijos esančios vienodos, nėra vienos absoliučios tiesos. Kiekvienas žmogus turėtų pats pasirinkti, kas jam tinkamiausia. Esant poreikiui galima savo religinius įsitikinimus pakeisti ar pasirinktinai derinti tarpusavyje.

 

            Pasiūlymų  iš viso pasaulio galima rasti ne tik ezoterika prekiaujančiose parduotuvėse, tačiau ir daugelyje kitų  vietų, knygynuose, medicinos prekių parduotuvėse, sveiko maisto parduotuvėse ir t.t. 

      Kur kasdien susiduriama su ezoterika? 

      Ezoterikos idėjas šiandien galima aptikti beveik visose visuomenės srityse. Įvairiausiose praktikose, sąvokose ir simboliuose, ir ezoterikos pagrindinės prielaidos plinta dėl praktikavimo sumaišyti religijas. Ezoterikos idėjų randame sveikatos priežiūros, auklėjimo, gyvenimo kultūros, partnerystės, vadovavimo ir t.t. srityse. Čia galima išvardinti tokias praktikas ir sąvokas kaip: Feng Shui, Bacho gėlių terapija, Reiki, Qi-Gong, Tai Chi, astrologija, švytuoklė, kineziologija, brangakmenių terapija, joga, gydymas Prana ir daugelį kitų. 

      Ezoterika ir krikščionybė yra suderinamos? 

      Krikščioniškas tikėjimas nuo ezoterinio pasaulėvaizdžio prielaidų skiriasi esminiais dalykais:

  • Krikščionis tiki asmeniniu Dievu. Dievas yra Jis, su kuriuo galima kalbėti.
  • Dievas sukūrė visą visatą – jis pats yra aukščiau visatos.
  • Kiekvienas žmogus yra unikalus Dievo paveikslas. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra Dievo dovana.
  • „Gyvenimo jėga“ nėra jėga, kylanti iš gamtos, tačiau tai jėga, kiekvieną akimirką dovanojama Dievo Kūrėjo.
  • Galutinis žmogaus tikslas yra amžinas meilės dialogas su Dievu ir visais žmonėmis.
  • Galutinė kančios priežastis sutrikęs santykis tarp žmogaus ir Dievo, žmonių (nuodėmės).
  • Išsigelbėjimą dovanoja Dievas, tai yra gryna malonė. Ją sudaro atstatytas ryšys ir draugystė tarp Dievo ir žmogaus.
  • Gyvenimas šiame pasaulyje duotas vieną kartą. Jis daugiau nepasikartos. Krikščionis tiki kūno iš numirusiųjų prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu tarpe šventųjų.
  • Pakrikštytas žmogus iš principo jau pasiekęs tikslą. Jis nebeturi ieškoti kito išgelbėjimo kelio, nes jis jau saugus. Tačiau visą gyvenimas jis mėgins mokytis geriau pažinti ir mylėti Kristų, savo Išganytoją.
  • Yra viena absoliuti tiesa – ir tą tiesą galima pažinti. Jėzus Kristus yra vienintelis kelias pas Tėvą.

      Krikščioniško tikėjimo ir ezoterinio mąstymo esminiai dalykai yra nesuderinami. 
 

      Nuo alternatyviųjų terapijų  iki raganavimo – ezoterikos parduotuvėse platus pasiūlymų spektras. 

      Kodėl ezoterinė mąstysena paplito taip pat ir tarp krikščionių? 

      Ezoterinis pasaulėvaizdis būna retai mokomas atvirai. Pirmiausia jis iškyla visai netiesiogiai per   įvairius kasdienius veiksmus ar sąvokas. Tokios praktikos su laiku gali pakišti mąstymo būdą, kuriuo jos iš tiesų grindžiamos. Dėl šios srities pasiūlymų gausos šiandienos visuomenėje išplito toks bendras jausmas ir atmosfera, kad daugelis į tai įsitraukė to net nepastebėję. Tokiu būdu ezoterikos idėjos lėtai išplito ir šiandien žmonėms daro įtaką. Daugelis žmonių ezoterikos idėjas priėmė į savo pasaulėvaizdį, tų idėjų taip ir neatpažinę. 

      Ką  galima daryti? 

      Kadangi dauguma krikščionių yra stipriai pasimetę, tikintieji turėtų:

  • Neplaukti pasroviui su pasaulėžiūrų madomis, tačiau jas kritiškai tirti.
  • Pasitelkus sveiką protą iškelti aikštėn nelogiškus dalykus.
  • Naujai atrasti ir pagilinti žinias apie nuosavus krikščioniškus turtus.
  • Stiprinti krikščionišką identitetą.
  • Drąsiai pripažinti kitiems savo tikėjimą ir jį išpažinti.
  • Ugdyti supratingumą ieškančiųjų atžvilgiu ir pasiūlyti atsakymus iš krikščionybės požiūrio.
  • Kasdien naujai susitikti su gyvybinguoju Dievu atliekant įprastines tikėjimo praktikas, priimti Sakramentų malonę ir laikytis Dievo Žodžio.

 

Augustinas, susidūręs su krikščionis provokuojančiais kitatikiais, dar prieš  1500 metų yra parašęs:

Nes visko, kas priklauso katalikiškam tikėjimui, laikomasi dar atidžiau, dar aiškiau suprantama ir atkakliau išreiškiama, meldžiamasi, kai dėl suktų eretikų visu tuo suabejojama ir prieš juos ginamasi, tad jų iškelti klausimai tampa mokymosi priežastimi“.(De civitate Dei, XVI, 2) 

      Išsamesnė  informacija Jums yra paruošta Bažnyčios apmąstymuose apie „Naująjį amžių“:

      „Jėzus Kristus, gyvojo vandens nešėjas. „Naujojo amžiaus (New Age) krikščioniškasis apmąstymas“, Roma, 2003. Šis raštas gali būti atsisiųstas kaip PDF dokumentas iš šio internetinio tinklalapio:

http://nazaret.juengergemeinschaft.at (downloads) 

Lietuvių  kalba galima rasti:

http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/jezus-kristus-gyvojo-vandens.html  
 
 
 

 

Helovinas

,,šventė” ant okultizmo ir magijos ribos

 
Helovinas ar Visų Šventųjų tradicija  
 
Plačiau paplitusiems europietiškos kultūros papročiams iš amerikoniškų platybių Helovino ,,šventė“, kuri realiai ryškiai kontrastuoja su krikščioniška Visų Šventųjų tradicija.  
 
Helovinas (angliškai hallow – pašventinti) tai tradicija paimta iš JAV, nūnai tęsiasi įsigalėjusi vakarų kultūroje. Pirmykščiai papročiai tie ryšiai su magiškais – satanistiniais kultais keltų kunigų (druidų), praktikuojamu spiritizmu (kontaktais su mirusių sielomis), o taip pat žmonių aukojimu mirties dievybės garbei.  
 
Kai kurios hipotezes sieja jį su senovine ugnies švente kai ant kalvų buvo deginami dideli laužai su tikslu atbaidyti blogas dvasias. Terminas ,,Helovinas“ (,,Halloween“) sutrumpintas iš dviejų žodžių: All Hallow Day (Visų Šventųjų diena). Tas paprotys ateina iš spalio 31 d. Pagal žmonių įsitikinimą mirusiųjų sielos tą dieną turi aplankyti savo namus. Su laiku ta rudens ,,šventė“ įgavo niūrių sąsajų su dvasiomis, raganomis, bildukais, juodomis katėmis, burtininkais, demonais, tapdama galimybe (pagal juos) nuraminti antgamtines jėgas valdančias gamtą.  
 
Helovino simbolis  
 
Tą pagonišką tradiciją užvaldo satanistai, kurie Helovino naktį (iš spalio 31 į lapkričio 1) jungia su ,,juodosiomis mišiomis“ ir seksualinėmis orgijomis susijusiomis su demonišku kultu. Nuo viduramžio laikų buvo tikima, kad prieš pragarišką burtininkų galią ir nuo visokios rūšies blogio saugo į tuščiavidurį moliūgą įdėtos žvakės šviesa, kuri iki šiol yra Helovino simbolis ir tuo pat metu žaismingas rekvizitas. Tai vadinama Jack – o žibintu nuo pavadinimo naktinių sargų arba vardo žmogaus nubausto už paktą su velniu (pagal Islandijos legendą), prasidėjusios rudens naktį su moliūgo žibintu net iki Paskutinio Teismo dienos. Išskaptuotas moliūgas suformuotas pagal demono galvą su uždegta viduje žvake.  
 
Rimta grėsmė dvasiai  
 
Gėdingas Helovinas atrodo nekalta ,,šventė“ tenkinanti vienintelį poreikį paslaptingumą, kam pasitarnauja persirengimas burtininkėmis, vampyrais, dvasiomis ar velniais, atitinkami daiktai sukeliantys grėsmę, baimę, išgąstį. Yra tinkamas momentas būrimui liečiančiam santuoką, laimę, sveikatą ir mirtį. Šią dieną šaukiasi šėtono pagalbos. Faktiškai Helovinas gali tapti forma atskleidžiančia paslaptį apie okultinį – demonišką pasaulį.  
 
Kaip dirbtinis skirtingų, svetimų krikščionybei tradicijų kratinys, naudojasi pavojingais tikėjimais ir kultais (turi satanistinę konotaciją). Ženklai naudojami tos ,,šventės“ metu kaip mirtis, kraujas, dvasios ( persirengimas kostiumais su tikslu suklaidinti, apgauti dvasias aplankančias žmones paskutinę spalio dieną), atsiveriant dvasiniai tikrovei kertant psichologinį lygmenį, atsižvelgiant į pasaulėžiūrą ar religijos sferą. Helovinas gerai užsibuvo Europos kultūroje. Yra mėgiamas kultūros namuose, mokyklose ir dažnai siejasi su okultizmo, ezoterikos propagavimu (būrimais, spiritizmu). Iš religinio – filosofinio požiūrio, šio įpročio praktika tampa rimta grėsmė dvasiai.  
 
Susumuojant Helovino ,,šventės“ problemą, verta pabrėžti, kad magiškas elgesys tampa esmine šio kulto dalis. Mąstymas ir veiksmas okultinis – ezoterinis orientuotas ne tik į dalykus susijusius su žemišku gyvenimu, bet siekia daug toliau, į dvasinę žmogaus sferą atveriantis jį pavojingai tikrovei palydint jį iki praradimo santykių su Dievu pačiu savimi ir kitais žmonėmis.  
 
Pawel Szuppe  
 
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius

Joga

 
 
P. Dr. Clemens Pilar Copclemenspilar@gmx.athttp://nazaret.juengergemeinschaft.at

Kritinis požiūris

Joga  

Daugelis šiandien su joga sieja kūno pratimus ir atsipalaidavimo technikas. Todėl visiškai nestebina, kad joga suvokiama tik kaip tam tikra indiška „Wellness strategija“. Bet kas kažkiek ilgiau yra užsiiminėjęs joga, tas žino, kad joga yra kur kas daugiau ir ji neįsivaizduojama be savo dvasinės dimensijos. Indai, prieš maždaug 100 metų jogą atnešę į Vakarus, nesukėlė nė menkiausio įtarimo tuo, kad joga yra religinis išganymo kelias induistinėje pasaulėžiūroje. Pastaraisiais dešimtmečiais joga yra dažnai praktikuojama krikščionių ir susidomėjimas ja auga. Taigi iškyla keletas svarbių klausimų: ar jogą iš tiesų įmanoma visiškai atskirti nuo jos religinio–filosofinio konteksto ir praktikuoti ją kaip gryną ir „neutralią“ Wellness strategiją? O galbūt galima religinę jogos reikšmę taip pakeisti, kad ji taptų krikščioniška joga?   

Kas yra joga?   

Jogos sąvoka kildinama iš sanskrito šaknies yuj, kuri reiškia „pririšti“, „įsikinkyti“ arba „susivienyti“. Bendrai paėmus, joga remiasi labai plačia vertybių, dvasinių laikysenų ir metodų skale, kurie vystėsi Indijoje 5000 m. bėgyje ir gali būti laikoma tikruoju indiškosios civilizacijos pagrindu. Savo esme joga yra Indijai specifiška „dvasinė-psichinė technika“.

Indijos dvasingumo tradicija remiasi keturiomis pagrindinėmis sąvokomis: karma, maja, nirvana ir joga.

Karma aptaria priežasties ir pasekmės įstatymą, kurio dėka sukasi atgimimų ratas.

Maja yra kosminė iliuzija, kuri žmogų laiko pavergusi tol, kol jis nesuvokia savo tikrosios dieviškos prigimties.

Nirvana yra aukščiausia neišsakoma realybė, grynoji būtis, kurioje išsitrina bet koks individualumas ir asmenybė.

Jogos sąvoka yra išreiškiami visi metodai ir technikos, kurių dėka žmogus įveikia savo nežinojimą, pakyla į dieviškumo sferą ir per apšvietimą (samadhi) pasiekia galutinį išsivadavimą iš atgimimų rato.

Yra labai daug jogos atmainų: grynų  pažinimo kelių (pvz. jnana joga), teisingo veikimo jogų  (karma joga), jogų, kuriose pagrindinę vietą užima dievybių  garbinimas ir meilė joms (bhakti joga) bei įvairių tantrinės jogos formų bei jų atmainų, kurių viena, paplitusi Vakaruose, yra hatha joga, savo kūno pratimais tarnaujanti paruošimui ir įvedimui į meditaciją.   

Kundalini jogoje „gyvatės energija“ turi praeiti per čakras.   

Esminės yra žmogaus pastangos, be kurių išsilaisvinimas iš nežinomybės ir tuo pačiu išganymas yra nepasiekiamas. Tuo pačiu jogą jos pirmykštėje formoje galima pavadinti savęs išganymo keliu transcenduojant save dvasinių-psichinių technikų pagalba.

Netgi ir bhakti jogos mokymas apie galutinį susivienijimą su pasirinktaja dievybe, suvokiamas kaip malonės aktas, kuris teikiamas į pagalbą ateinančios dievybės, savo išeities tašku laiko iš žmogaus išplaukiančią garbinimo iniciatyvą.   

Ar egzistuoja neutrali joga?   

Nekyla abejonių, kad daugelis jogos pasekėjų Vakaruose visų pirma praktikuoja jogą ne religinių motyvų vedami, bet vien tik siekdami fizinio atsiplaidavimo. Specialistai tokią jogą pašaipiai vadina „vakarietiška pop-joga“. Ši joga, nesvarbu, ar tarnaujanti nugaros masažui, ar siejama su kvėpavimo pratimais, neliečia religinės tematikos.

Bet kas nesustoja ties paviršiumi ir nepradeda rimčiau gilintis į jogą, tas labai greitai susiduria su induizmu. Vienas žvilgsnis, mestas į literatūrą pradedantiesiems, visuomet užklius už nuorodų į religinį Indijos pasaulį, net jeigu kalbama tik apie azanas (kūno laikysenas), kurios pavadintos indiškų dievybių vardais. Žymiausių jogos žurnalų, kuriuos galima įsigyti kioskuose, turiniai didžiaja dalimi mirga nuo religinių sąvokų. Pastaraisiais dešimtmečiais joga daugeliui tapo vartais į religinę induizmo pasaulėžiūrą. Tik paviršutiniškai žvelgiant joga atrodo neutrali. Bet savo esme ji yra integrali Rytų religijų dalis.   

Joga iš  esmės yra indiškas fenomenas, todėl kitų  dvasinių tradicijų kultūros turėtų  aiškiai skirtis savo pavadinimais. Dr. Georg Feuerstein  

Hatha jogos pratimai nėra skirti atsipalaidavimui, kam logiškai prieštarauja ir pats jogos pavadinimas, o sukurti prievartiniam viso žmogaus kūno fiziologijos performavimui. Tam reikalinga pažadinti paranormalias ir antžmogiškas galias. Nežiūrint to, kad patys indų jogai įspėja nesinaudoti šiomis galiomis, joga vis tiek tarnauja šiems tikslams.   

Ar egzistuoja „krikščioniška joga“?   

Kadangi jogos sąvoka yra labai plati ir apima visas meditacijos ir askezės formas, kurių pagalba Rytų  žmogus siekia prisiartinti prie dievybės ir susijungti su ja, gali iškilti klausimas, ar jogos negalima tiek perinterpretuoti, kad taptų pateisinama „krikščioniška joga“? Galbūt krikščioniška joga praturtintų krikščionišką tikėjimą, o gal atvirkščiai – jogos praktikavimas bažnyčiose veda prie aiškumo ir krikščioniško profilio praradimo?   

Neturėtume kalbėti apie krikščionišką jogą, nebent ji tikrai būtų induizmo ir krikščionybės mišinys. Dr. Georg Feuerstein  

Kalbėjimas apie krikščionišką  jogą yra problematiškas dėl  įvairių priežasčių: 

– Joga visuomet akcentuoja žmogaus pastangas, kurias šis turi padėti, kad atsivertų Dievui ar Dieviškumui.

Krikščioniškasis tikėjimas akcentą  deda ant Dievo pastangų, kuris žmogui ateina į pagalbą ir jį išvaduoja savo gryna malone.

– Joga pabrėžia vidujiškumo kelią ir mistinį susivienijimą su Dievu ar Dieviškumu, kuris pasiekiamas kelio pabaigoje.

Krikščionybė grindžiama istoriniu Dievo tapimo žmogumi įvykiu. Išganymas glūdi ne vidiniame apšvietimo išgyvenime, bet tikėjimo Jėzumi Kristumi akte. Per sakramentus – ypatingai per Eucharistijos sakramentą – visas žmogus savo kūnu ir siela yra suvienijamas su Dievu.

Krikščioniškos pastangos siekiant šventumo negali būti sulygintos su jogo pastangomis, nes krikščionio pastangos nėra išganymo paieškos, bet tik atsiliepimas į jau įvykusį išgelbėjimą. 

– Jogos išganymo tikslas yra žmogiškosios kondicijos įveikimas ir ypatingos sąmonės būsenos pasiekimas (apšvietimo ir išsilaisvinimo nuo savojo „aš“ vienybės su visuma patirtyje).

Krikščioniškasis tikėjimas savo Dievo tapimo žmogumi žinia skelbia galutinį Dievo ištarimą  „taip“ žmogui, kuris išvaduojamas ne nuo savo kūno, bet yra išganomas ir pašvenčiamas savo kūne. Išganymas reiškia ne individo sunaikinimą, bet jo pašventimą. Krikščionio išganymo tikslas yra ne apšvietimas, o amžinas meilės dialogas.    
 

Šaltiniai:

Eliade, Mircea, Yoga – Unsterblichkeit und Freiheit, Frankfurt a. Main 1985.

Feuerstein, Georg, Die Yoga Tradition. Geschichte Literatur, Philosophie&Praxis, Yoga Verlag Wiggensbach 2009.

Hummel, Reinhart, Yoga – Meditationsweg für Christen? Probleme einer christlichen Yoga-Rezeption, EZW-Informationen Nr. 112, Stuttgart 1990.

Michaelis, Axel, Der Hinduismus. Geschichte und Gegenwart, München 2006.

Waesse, H., Kyrein M., Yoga für Einsteiger, Gräfe und Unzer Verlag, München o. J.     
 
 

Iš vokiečių kalbos vertė

Vytautė Maciukaitė 

 

HOMEOPATIJA

 

PIKANTIŠKASIS  AISBERGAS –

H O M E O P A T I J A

 

ARBA KAS NUSLEPIAMA HOMEOPATIJOJE IR

KITOSE ALTERNATYVIOSIOS     MEDICINOS ŠAKOSE ( kodėl tai nepriimtina krikščionims)

                                                         “Homeopatija -tai vaistas, pagamintas iš balandžio sparnų šešėlio”(A. Linkolnas)

 Homeopatijos šalininkai, netgi specialistai po ilgų ginčų pasako: “mes nežinome  k a i p, bet  veikia..

Deja, nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, juolabiau –neapsaugo nuo akivaizdžių  pasėkmių

  Homeopatinių vaistų gamyboje naudojamas skiedimo koficientas yra anapus suvokimo ribų –kuo daugiau skiedžiama, tuo stipresnis poveikis, ir nors nelieka nei vienos augalo molekulės, bet vaistas veikia.

(iliustracija iš L. Bandzaitytės studijos, žr.gale)

Nutylima

Apie “baltąją magiją” (iš tiesų magija yra viena, ji nebūna nei juodoji, nei baltoji, kaip ir demonai nebūna “juodi” arba “balti”, dvasioms negali būti taikomi mūsų įsivaizduojami matai ir spalvos). Šis maginis principas įvardijamas kaip “augalo informacija” tokio laipsnio kratomame skiedinyje, kur nebėra medžiagos molekulių.

 

Šiuolaikinė homeopatija bando pritaikyti „mokslinius“ argumentus, pateikdami vandens atminties idėją. Deja, fizikos laboratorijose tai paneigiama:

„Vandens molekulės klasteriuose susietos gana silpnai ir kambario temperatūroje (net ir šaldytuve!) klasteriai pastoviai yra ardomi – taigi homeopatinis preparatas praranda “atmintį” tai per sekundės dalis.

Apie “vandens atminties” perdavimą preparatams patekus į organizmą, bei jos perduotos informacijos interpretaciją – jokių duomenų nepateikiama“  (L. Bandzaitytės studija)

Šioje studijoje apsvarstoma ir tai, kaip „ homeopatinių vaistų pagalba yra suaktyvinama organizmo imuninė sistema, veikiant ją mažomis aktyvių medžiagų dozėmis, siekiant sukelti panašius simptomus, kaip gydomos ligos. Taip imuninė sistema yra stimuliuojama pradėti gydymo procesą“, ir L. Bandzaityte atsako klausimu, „kodėl imuninei sistemai lengviau atpažinti ir interpretuoti informaciją, kuria neša homeopatinių preparatų molekulės, o ne tiesioginius ligos sukėlėjus?“

Taigi, homeopatija fizikos mokslo šviesoje yra visiška mistika (Berlyno Techniko Universiteto Fizikos katedros vedėjas Martinas Lambeckas kalba apie alternatyviosios medicinos mokslo nepagristuma; Lenkijos mokslininkai teigia,jog “homeopatijoje ignoruojami visi trys termodinamikos dėsniai, taip pat kiti fizikos ir chemijos dėsniai”

2008m. 04 02 Lenkijos Aukščiausiosios gydytojų tarybos paskelbtas pranešimas perspėja apie homeopatijos nemoskliškumą ir iš to kylančius pavojus.

Homeopatija nėra gydymas žolelėmis mažomis dozėmis, tai gydymas augalo, mineralo ar gyvūno simboline -kodine informacija (nebelieka medžiagos nei molekulės, tik faktas, kad ji buvo, tačiau veikia) -šis metodas giminingas šamanų bei Voodu kulto gydymui. Kitaip sakant, homeopatija- gydymas

buvusio, bet nelikusio augalo atmintimi (mistinis principas)

Medicinos mokslų daktarė Emilija Vlčkova, taikiusi homeopatiją savo praktikoje, parašė liudijimą, kuriame teigia, jog kuo labiau gilinosi į homeopatiją, tuo aiškiau atpažino joje magijos ir okultizmo metodus. Ji taip pat išardė aparatą EAV, kuriuo dalis homeopatų parenka vaistą, ir pamatė, kad jis veikia svyruoklės principu- duoda tasakymus”taip” arba “ne”

 

Pasak kun. C. Pilaro,Vienos universitete  apsigynusio daktaro disertaciją apie homeopatiją, 90 proc. Homeopatų –ezoterikai,daugelis jų naudojasi švytuokle. Homeipatijos centrai Vokietijoje ir Prancūzijoje nuolatos ieško mediumų, kurie galėtų padėti  naujų vaistų ieškojime.

 

Homeopatijos principas “similia similibus curentur”

(panašus gydomas panašiu)Lenkijos  gydytojų vertinamas, kaip ne mokslinis, o maginis (simpatinė magija, plačiai, praktikuota pirmykščių žmonių tradicijoje (J. G Frazer, L.Levy-Bruhl)

 

Medicinos mokslų daktaro Erdeliovejaus studijoje “Alternatyvioji medicina Biblijos šviesoje” alternatyvioji medicina, kuriai priklauso ir homeopatija, lygina su magija ir okultizmu.

Todėl homeopatijoje toks svarbus kūniškas, dvasinis ir sielos lygmuo, bei nežinia kur vedanti holostinė “vienovė”.

Homeopatijos tėvas S. Hahnemano sako, jog

“Homeopatija yra vienintelis tikras vaistas, ir juo galima gydyti betkokią ligą kūno, proto, jausmų ir sielos”. Faktas tai, jog šis gydymo būdas yra virš žmogaus suvokimo ribų, t.y. turi ryšį su daugžinančių dvasių (demonų) pasauliu.

Daktaras Clemens Pilar COp homeopatiją laiko “uždara tikėjimo sistema”.

Kaip žinome iš istorijos, S. Hahnemanas ne tik  buvo priešingas Krikščionybei, bet ir Homeopatijos principo žinią gavo spiritistinio seanso metu, tik vėliau ilgus metus bandė ir tyrinėjo, viską kruopščiai patikrindamas praktikoje.

      Įdomus, daug pasakantis ištiriant dvasias atvejis -,  kunigui šventinant  Alternatyviosios medicinos kliniką, visi ten buvę homeopatiniai vaistai nustojo galios-teko juos išmesti…

Žymusis dr. Compton Benettas teigė, jog “ne veltui homeopatinis metodas laikomas paslaptyje <..> nes homeopatinis gydymas, jei tinkamai parinktas, veikia kaip magija

Krikščionis dėl alternatyviosios medicinos ir homeopatijos, kaip nepriimtinos “New Age” okultinės metodikos, perspėja Katalikų Bažnyčios Vatikano Dokumentas, nagrinėjantis panteistinę “New Age” filosofiją ( “Jėzus Kristus- gyvojo vandens nešėjas”/ “New Age” krikščioniškasis apmąstymas)).

Biblijoje (Įst. 18, 10-14) skaitome griežtą Dievo Žodį dėl magijos prakikavimo:

“Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris <..>

užsiima burimu, arba yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, arba tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, arba teirajuasi mirusiųjų. Juk kas tik tokius dalykus daro, tas pasibjaurėtinas Viešpačiui. Už tokius darbus Viešpats pašalina tautas tau iš kelio”

1 Kor 10, 20-21: “Jūs negalite gerti Viešpaties taurės

Ir demonų taurės. Negalite būti Viešpaties vaišių dalyviai ir demonų vaišių dalyviai”

PASĖKMĖS

Sakoma, “medį pažinsite iš vaisių”. Jei homeopatija būtų iš Dievo, nebūtų neigiamo poveikio dvasiai, nes Dievas yra Meilė.

 

Lenkijos Egzorcistų asociacija pagal sudarytą grėsmių skalę homeopatiją priskirią pirmos vietos svarbumo grėsmei, greta okultizmo

 

Homeopatijos populiarumą  lemia tai, jog ji “neturi šalutinio poveikio” tačiau tai netiesa. Ypač žymus šalutinis poveikis patiriamas dvasiniame ir psichiniame lygmenyse

 

Medicinos mokslų daktarė Emilija Vlčkova, gydžiusi homeopatiniais vaistais ne tik pacientus, bet ir savo vaikus, liudija, jog po šių vaistų vartojimo vaikai turėjo dvasinių problemų. Devynmetė duktė prieš miegą keliskart matė demoną, kuris liepė jam pasakyti “taip”, šie regėjimai dingo, kai buvo melstasi dėl išlaisvinimo iš homeopatijos dvasios. Kita dukra pradėjo prastai miegoti, trimetis sūnus tapo nepaprastai agresyvus, poišlaisvinimo  maldos agresija dingo.

 

James Manjackal MSFS  teigia pastebintis blogas pasėkmes krikščionims, naudojantiems homeopatius preparatus. “Daugelis jų turi problemų dvasiniame ir maldos gyvenime-trūksta koncentracijos, neramumas, skausmai kūne maldos metu”..

Homeopatija- populiarus ir pavojingas, – pikantiškas ir paslaptingas aisbergas, jo maginis veikimas kruopščiai slepiamas po psiaudomokslo uždanga; šis gydymas  padeda kūnui dvasios griovimo sąskaita. Esame ne tik laisvi, bet ir atsakingi prieš Dievą, kitus ir save pačius, pasirinkdami gydymosi būdus

Šaltiniai:

  1. BIBLIJA (Įstatymo kn., Izaijo kn. Pauliaus laiškai)
  2. L. Bandzaitytė. VU, Biofizikos Magistro Studija:  Homeopatija: mitas ar tikrovė.
  3. Popiežiškoji kultūros taryba, popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba:“Jėzus Kristus-gyvojo vandens nešėjas“/ „New Age“ krikščioniškasis apmąstymas
  4. Kun. Hab.dr. A. Posakis. Homeopatija- įsitraukimas į magiją
  5. Medjugorės balsas.  2010 rugsėjo nr. Liudijimas „Po maldos mano akys tarsi atsivėrė“ (Medicinos mokslų daktarė E. Vlčkova)

 

  1. Jack Manjackal MSFS. What is wrong with HOMEOPATHY?

 

  1. P. dr. Clemens Pilar COp. Krytyczne spojrzenie. Haslo: Homeopatia.

 

 

Medicinos Mokslų daktarė  Emilija Vlčkova 

Liudijimas apie homeopatijos pasekmes
 

Ji raso: “esu gydytoja, keturiu vaiku motina…” noredama suvokt homeopatiniu vaistu poveiki, baige specialius kursus. Gavo Austrijos homeopatijos mokyklu sertifikata. Taip pat ji gilinosi i indiskaja homeopatija ir lanke “BIHOST” kursus. Po pirmu h-jos kursu pradejo bandyti vaistus ant savo vaiku-jie veike. Dukra pasveiko nuo bronchito ir kitu ligu.. Kiekvienas sekmingas pagijimas jai nesdavo susizavejima homeopatija ir vis gilesni gilinimasi i ja. Nusipirko diagnostini aparata pagal EAV metoda ir PSION aparata., kurio deka galejo parinkti homeopatijos aparata kiekvienam pacientui. Ji raso: “po 5 metu ivairiu kursu lankymu suzinojau, kad homeopatija yra informacinis gydymas. destytojai aiskino kad homeopatijoje veikia NE CHEMINIAI ELEMENTAI, o informacija. Kai sakydavau kad nesuprantu ka tai reiskia, mane isjuokdavo ir klausdavo ar mokykloje neismokau, ka reiskia kibernetika<…> As ir toliau sekmingai naudojau savo aparata, o baigusi kursus parodziau ji savo broliui inzinieriui ir medicininiu prietaisu specialistui. Isardes ta aparata jis pamate, kad jo viduje nera nieko isskyrus kazka panasaus i uzrasu knygele, jis pasake, jog esu naivi, jei tikiu tokiom nesamonem. Mano sazine vis netiljo “negydyk” “. Toliau ji raso: “Nesupratau, kame reikalas , man buvo neramu, nesuvokiau, kad sio diskomforto priezastis yra homeopatija. Gydziau vaikus h-niais vaistais, maciau, kad jie veikia, bet nesuvokiau kaip. Ieskojau atsakymo”. Kuri laika atsakymo ieskojo kaip krikscione maldoje. Ir per laika taip jai atsivere akys: ji raso: “<..>prisiminiau savo aparatus. Juose nieko nera, bet jie veikia , galbut tai baltoji magija?Paskambinau i uzsieni zmogui, is kurio pirkau parata PSION. Pasakiau, kad daugiau nesinaudosiu juo, nes tai yra baltoji magija. Atsake: o kas jus anksciau galvojote, kas tai gali buti? (kaip rodo praktika,magija “baltoji” ir “juodoji”, kokia ji bebutu, yra vieno ir to paties tamsos saltinio) Buvau pakraupusi, kad per kursus apie magija nesake nei vieno zodzio. Tai buvo vadinama “informacija”. Isardziau EAV aparata ir pamaciau kad jis veikia kaip svyruokle ir duoda tik 2 atsakymus-taip arba ne. Sis aparatas yra siuolaikinio dizaino.

Kas gi galetu pagalvoti, kas gydytojas dirba su okultizmo aparatu ar su svyruokle? Vis delto, iskart negalejau suvokti, kas sieja magija su okultizmu, tiesa pasakius, apie magija nieko nezinojau”. Toliau ji raso, kad vyras jai nupirko knyga , Toskanos episkopu pastoracini pranesima “magija, burimas ir dvasinis veikimas”, ten radau parasyta:” magijos forma-panasumas”. Ta akimirka suvokiau homeopatijos poveiki. Suvokiua tai, ko negalejau suprasti per visus penkeriu mano mokymosi metus. Homeopatijos pagrinda sudaro 2 pagrindiniai principai:similia similibus curantur- panasus gydo panasu. Tai magijos principas, siuo principu veikia homeopatinis gydymas. Cia veikia ne zoleles, tai dvasinis vaistas, okultinis, baltoji magija (beja, cia isiterpsiu i jos liudijima su paties homeopatijos ikurejo Samuelio Hanemano mintimi-irodymu. Jis raso, kad homeopatija tinka gydyti ir dvasines ligas, ir aplamai visas kuno, sielos ir dvasios ligas, ir sielos busena. o tai jau irodo, kad yra gilus dvasinis o ne gamtinis prisilietimas prie zmogaus: homeopatijos tevas S. Hanemanas: “homeopatija yra vienintelis tikras vaistas ir juo galima gydyti betkokia liga kuno proto, jausmu ir sielos”… Griztam i gydytojos liudijimo teksta, kur ji apraso dar viena homeopatijos gydymo principa: “skiedimo princioas ir dinamizmas. Kuo daugiau yra skiedziami h-niai preparatai, tuo stipresnis ju poveikis. Turima omenyje kuniskas, dvasinis ir sielos lygmuo. Atskiedus preparata DESIMT dvidesimt treciuoju, jame nelieka nei daleles veikliosios medziagos, bet jis vistiek veikia, tai tampa imanoma, nes kalba eina apie dvasini gydyma, o cia nereikalinga jokia materija.   Suzinojusi tiesa, nusprendziau baigti su homeoptaija”. Tada, kaip ji raso, atgavo ramybe. Taciau prasidejo tolesnes pasekmes. Ji raso: “pas mano vaikus atsirado rimtu problemu. Vyresnioji dukte (9metu) keliskart mate demona, kuris ja verte pasakyti jam savo “taip”. Sie regejimai dingo, kai pasimeldeme uz islaisvinima is homeopatijos dvasios. Antroji mano dukra naktimis negaledavo kvepuoti, miegojo neramiai, per miega pyktavo ir neleisdavo kitiems ramiai miegoti. Diena su ja budavo viskas tvarkoje, bet naktiniai kosmarai kartodavosi ir jos busena prastedavo. Nutariua pasimelsti, istiesiau virs jos savo delnus ir prasiau islaisvinimo nuo homeopatijos dvasios. Mergaite uzmigo ir nuo to laiko jos nebekankino kosmarai. Trimetis sunus buvo nepaprastai agresyvus. Po maldos agresija dingo. Noredama geriau suvokti, kas su manimi vyksta, dalyvvau tevo Vello seminare apie dvasini islaisvinima ir maldos bei pasninko rekolekcijose Medjugoreje. Cia ismokau pasninkauti. Pasninko dienomis pastebedavau, kad vaikai nesipykdavo ir namuose vyraudavo taika. Malda, sventojo Rasto skaitymas, ispazintis, pasninkas ir sv. Misios buvo tos priemones, kutiu deka man pavyko issilaisvinti is homeopatijos” 

(Publikuota: „Medjugores balsas“ 2010 rugsėjo mėn. numeris

 

filmas „Zeitgeist“

 Kritinės pastabos dėl filmo „Zeitgeist“  („Laiko dvasia“)

I dalies „The Greatest Story Ever Told“

(ši filmo dalis toliau vadinama „filmas“; skaičiai skliaustuose nurodo filmo vietą  minutėmis ir sekundėmis). 

I. Bendras filmo apibūdinimas. Filmas siekia įrodyti, kad šiandieninė krikščionybė yra sąmoningai suplanuotas melas, kurio tikslas yra valdžios siekimas. Filme kelis kartus pabrėžtinai deklaruojamas filmo kūrėjų tikslas – remiantis moksliniais duomenimis demaskuoti melą ir parodyti tiesą.  
 

II. Filmo argumentaciją  galima apibendrinti sekančiai: 

  1. Filmas teigia, kad Jėzaus Kristaus istorija yra tiesiog nukopijuota nuo ankstesnėse religijose esančių mitų. Jėzaus gyvenimo istorija lyginama su sekančių mitologinių dievybių biografijomis: Horas (Egipto dievybė), Dionizas ir Atis (Graikijos), Mitra (Irano ir kitų šalių), Krišna (Indijos). Filmas teigia, kad šių dievybių biografijos sutampa su Jėzaus Kristaus biografija, užrašyta Evangelijose.
    • komentaras: net ir paviršutiniškas žvilgsnis į religijų istorijos šaltinius parodo, kad šis teiginys neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, filme teigiama, kad daugelis dievų iki Kristaus gimė iš mergelių, kai tuo tarpu mitai teigia, jog:
      • Horas gimė iš motinos Izidės surinktų jos vyro Ozirio kūno dalių;
      • Krišna buvo aštuntasis vaikas šeimoje;
      • Dionizas yra Dzeuso ir mirtingosios Semelės sūnus, tėvo išnešiotas šlaunyje;
      • Mitra buvo laikomas gimusiu iš uolos;
      • tik vienintelis Atis buvo pradėtas jo motinai Nanai už juosmens užkritus migdolui.

    

Religijų  studijos sutinka, kad yra keletas sutampančių detalių tarp mitologinių dievybių biografijų ir Jėzaus Kristaus gyvenimo, tačiau jokiu būdu ne tokiu gausumu ir tikslumu, kaip teigia filmas. Šiandieninė krikščionių teologija tuos sutapimus supranta kaip mituose išreikštas žmonijos nuojautas, kurios istoriškai išsipildo Jėzaus Kristaus gyvenime. 

  1. Filmas pateikia savą Jėzaus istorijos interpretaciją. Anot filmo, Jėzus Kristus yra mitologinė dievybė iš tam tikros Zodiako simboliais paremtos astrologinės religijos. Toje religijoje Jėzus Kristus yra svarbiausia Žuvų amžiaus dievybė.
    • komentaras: filme pateikiama daug moksliškai atrodančių argumentų iš astronomijos, religijų istorijos ir Biblijos. Tačiau atidžiau pažiūrėjus matyti, kad tuos „argumentus“ filmo kūrėjai dirbtinai „pasidaro“ išrinkdami kai kuriuos mokslo duomenis ir juos išaiškindami pagal savo turimą išankstinę schemą. Ši išankstinė schema ir yra minėta astrologinė religija, kuri žiūrovui slaptai peršama be jokio paaiškinimo. Lygiai taip pat filmo kūrėjai iš konteksto „ištraukia“ jų norimas Biblijos vietos ir jas „užmauna ant savo kurpalio“. Pvz., visiškai neaiškinama, kuo remdamasis filmas Mozę sutapatina su Zodiako ženklu Avinu (22:45 ir toliau); arba, kuo remdamasis filmas Jėzaus nurodymus apaštalams dėl Paskutinės vakarienės aiškina kaip būsimos Vandenio eros atėjimą (24:22 ir toliau), ir t.t.

  

  1. Filmas teigia, kad Jėzus Kristus nėra istorinė  asmenybė. Filmo propaguojama „astrologinė religija“ visiškai sugriūva, jei Jėzus Kristus yra istorinė asmenybė. Todėl filmo kūrėjams reikia būtinai paneigti Jėzaus istoriškumą. Pagrindinis filme naudojamas argumentas – Jėzus labai mažai minimas tuo laiku gyvenusių Romos imperijos istorikų darbuose.
    • komentaras: Jėzaus Kristaus istoriškumo klausimas 20 amžiuje buvo išsamiai nagrinėtas. Nors duomenų apie Jėzaus istoriškumą yra gausiau nei apie daugelį kitų to laiko istorinių asmenybių, dėl ideologijų kovos Jėzui buvo skiriama ypač daug dėmesio. Labai atkakliai Jėzaus istoriškumą bandė paneigti tarybinė ideologija, nes, tai padarius, visa krikščionybė tuoj pat sugriūtų. Tačiau neilgai iki komunizmo žlugimo net tarybiniai istorikai, spaudžiami istorinių duomenų gausos, turėjo pripažinti Jėzų buvus istoriniu asmeniu.

  

Rašytiniai istoriniai šaltiniai apie Jėzų gali būti skirstomi į  bibliniuskrikščioniškus nebiblinius ir nekrikščioniškus. Filme pasirinkta aptarti tik trečiąją grupę, kuri yra negausi dėl suprantamų priežasčių: Jėzus gyveno ir veikė Palestinoje, kuri buvo nuošali Romos imperijos provincija, mažai dominanti imperijos intelektualinį elitą. Jėzus sąmoningai savo veikloje vengė masinio šou elementų, kurie galėtų pasiekti imperijos gyvenimo aktualijas fiksavusių istorikų dėmesį. Krikščioniški šaltiniai apie Jėzų yra labai gausūs, o jų bendras istorinis patikimumas yra labai didelis ir visuotinai mokslo pripažintas (ne tik tikinčių mokslininkų). Filmas šiuos šaltinius visiškai nutyli.  

Tai, kad Jėzų mini romėnų istorikai Tacitas, Plinijus Jaunesnysis, Svetonijus ir Juozapas Flavijus, tik patvirtina jo istoriškumą. Juozapo Flavijaus liudijimo apie Jėzų yra keli skirtingi nuorašai – graikiškasis krikščionių perrašinėtojų „pagražintas“, o arabiškasis ir siriškasis yra laikomi labiau artimais originalui. Svarbiausia, kad nei tuometiniai, nei šiuolaikiniai istorikai visiškai neabejoja Jėzaus istoriškumu! 

  1. Filmas teigia, kad šiandieninė krikščionybė yra politikų sukurta priemonė žmonėms valdyti. Anot filmo, Romos imperatorius Konstantinas tai padarė 4 a. po Kr., o vėliau krikščionybė puikiai pasitarnavo valdžią turintiems vykdant savo juodžiausius darbus.
    • komentaras: filme nutylima, kad tikėjimas istoriškai gyvenusiu Jėzumi kaip Atpirkėju atsirado ne 4 a. po Kr., o egzistavo nuo pat 1 a. po Kr., kaip matyti iš Naujojo testamento ir kitų šaltinių. Gausūs istoriniai šaltiniai rodo, kad 2-3 a. po Kr. šis tikėjimas sparčiai plito, kol 4 a. krikščionybė tapo legali. Tai, kad istorijos bėgyje krikščionybe buvo dangstomi įvairių grupių ir asmenų savanaudiški siekiai (politiniai, ekonominiai ar kitokie) nėra įrodymas, kad tikėjimas Jėzumi kaip istoriškai egzistavusiu Atpirkėju atsirado tik 4 a. po Kr.

 

 
 

III. Filmo teiginių  mokslinė vertė. Filmas pabrėžtinai deklaruoja, kad savo pareiškimus remia moksliniais šaltiniais. Tačiau filmo teiginių mokslinis pagrindimas yra labai menkas (tai matyti net iš trumpų aukščiau pateiktų pastabų). Tuo galima nesunkiai įsitikinti, palyginus filmo teiginius su pasaulio religijų aprašymais rimtuose moksliniuose šaltiniuose (pakankamai gerų enciklopedinio tipo leidinių apie religijas jau yra ir lietuvių kalba). Norintys tolesnių komentarų gali pasinaudoti filmo analize, pateikta Lietuvos krikščionių studentų bendrijos puslapyje adresu http://kaunas.lksb.lt/?pg=readings&dir=142&resource=147.      

Filme daug remiamasi šimtmečio ir daugiau senumo teorijomis, kurios atsirado, kai vakariečiai ėmė domėtis kitomis religijomis  ir buvo populiaru visur ieškoti panašumų, net neturint pakankamai patikimų žinių. Tos teorijos šiuolainiams mokslininkams kelia geriausiu atveju tik šypseną. Pavyzdžiui, 1875 m. buvo išleista K. Graves knyga „Šešiolika nukryžiuotų išganytojų“, kurioje teigiama, kad Buda, Krišna, Sokratas, Mahometas ir kt. mirė nukryžiuoti (panašiai teigia ir filmas, nors tiesiogiai jis šios knygos necituoja). Tuo tarpu šiandien žinome, kad jokiose ikikrikščioniškose religijose išganytojai nebuvo vaizduojami nukryžiuoti.    

Filmas nevengia remtis ir tokiais šaltiniais, kurie neturi jokios mokslinės vertės. Pavyzdžiui, sekančios filme pateiktos skambios citatos iš tikro priklauso labai abejotinos mokslinės reputacijos asmenims (žiūrovai dažniausiai to nežino):

  •  
    • 7:02 cituojamas britas Gerald Massey filme pristatomas kaip „egiptologas“. Tačiau jis net nėra minimas Encyclopædia Britannica (viena autoritetingiausių ir išsamiausių pasaulio enciklopedijų), o Wikipedia jį apibūdina kaip savamokslį ir apsišaukėlį egiptologą;
    • 33:40 cituoja britą Thomas Payne. Encyclopædia Britannica nurodo, kad šis žmogus turėjo minimalų išsilavinimą, tačiau garsėjo kaip talentingas propagandistas ir politikas;
    • 35:30 cituoja amerikietį Robert G. Ingersoll. Encyclopædia Britannica jį apibūdina kaip oratorių ir politiką, kuris, nežiūrint nedidelio išsilavinimo, padarė puikią karjerą.

      

Filme naudojamos priemonės visų pirma yra nukreiptos į žiūrovo emocijas, siekiant sudaryti norimą įspūdį:

  •  
    • žiūrovas „užverčiamas“  moksliškai atrodančios informacijos gausa;
    • informacija pateikiama abejonėms vietos nepaliekančiu tonu, įspūdžiui sustiprinti naudojami gausūs meistriškai padaryti reklaminiai triukai;
    • filmo kūrėjai aiškiai daro prielaidą, kad dauguma žiūrovų apie rodomus dalykus žinos mažai arba neturės laiko ir galimybių jų patikrinti.

 

 
 

IV. Išvada. Iš viso to galima daryti išvadą, kad filmas yra ne mokslinis, bet propagandinis. Intelektualiniu požiūriu jis yra nesąžiningas, nes pateikia kaip moksliškai patikimą tokią informaciją, kurią didžioji dalis mokslininkų pripažintų kaip abejotinos arba niekinės vertės. 

Jeigu turite papildomų  klausimų, galite kreiptis: a.lukasevicius@ktf.vdu.ltvaldas@religija.lt.  
 

Artūras Lukaševičius, Valdas Mackela

Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai 

Kaunas, 2010 m. gegužės 12 d.

 

Filmas „Didžioji vandens paslaptis“

 Gabrielius E. Klimenka  
 
 
 
  Kelios kritiškos mintys apie filmą „Didžioji vandens paslaptis“  
 
   („Великая тайна воды“, 2006. Režisierė: Анастасия Попова)
 
 
 
 
 
 
 
Filmas „Didžioji vandens paslaptis“, kitaip žinomas kaip „Vanduo“, dar taip neseniai žavėjęs begalę žmonių, rodytas įvairiuose katechetinėse grupėse kaip itin dvasingas filmas, gana dažnai yra aukštinamas nepelnytai arba nesuprantant jo tikrosios žinios. Filmu žavimasi, nes jis išties gana neblogai pastatytas ir net gavęs apdovanojimų už operatoriaus darbą mokslo populiarinimo filmų srityje.[1] Ir nors filmas pristatomas, kaip mokslinis–dokumentinis, kalbantis apie neatskleistas vandens savybes, kurios veikia žmogų ir gamtą, tačiau nemažai mokslininkų pasisako prieš filmo „Vanduo“ laikymą mokslišku. Filme operuojama gamtos mokslų terminais ir žiniomis. Kai kurios iš šių žinių yra patvirtintos mokslo, tačiau dauguma teiginių yra hipotetinio lygmens ir mokslininkų dažnai kritikuojami kaip nepatikimi, nors filmo autoriai hipotetinius teiginius pateikia kaip jau įrodytą tiesą.  
 
Pabandykime kartu pažvelgti į kai kuriuos filmo aspektus, kurie būtų aktualūs mums kaip krikščionims. Kadangi pats neesu fizikas, apsibrėžiau ribas kalbėti tik kaip teologas. Filme dėstomus gamtos mokslų dalykus palieku gamtamokslio specialistams, kurie bent jau užsienyje yra parašę ne vieną kritinį straipsnį filmo nemoksliškumui pagrįsti.[2]  
 Akvateizmas

 
 
 
Filme, remiantis gamtamoksliu, bandoma daryti teologines įžvalgas, kuriomis perinterpretuojamos didžiosios pasaulio religijos. Išpopuliarėjus vandens kultui atsirado nauja religingumo forma, kurią galima įvardinti kaip akvateizmą.  
 
Remiantis filmu, vanduo jungia visą pasaulį, todėl yra dvasinės informacijos kaupykla, savyje sutelkusi žinias apie viską, kas įvyko pasaulio istorijoje. Filmo autoriai bando parodyti, jog pasaulį vienijantis informacinis laukas ne tik kaupia informaciją, bet ir pats geba mąstyti bei jausti (kas esate skaitę Stanislavo Lemo fantastikos žanro knygą „Soliaris“, turėtumėte pastebėti analogiją). Vanduo filme pristatomas kaip dievybė, kurią privalu mylėti ir garbinti, svarbu yra ja rūpintis, nes vanduo yra tas, kuris gydo, kuris baudžia siųsdamas kataklizmus ar „pasirūpina“ asmenimis, kurie kuria masinio naikinimo ginklus, jiems atkeršydamas.  
 
Filme Dievas įvardijamas kaip Absoliutas, jis čia lieka neatskleistas ir beasmenis. Dievo vaidmuo suteikiamas vandeniui. Vanduo pristatomas kaip tas, kuris gali išklausyti maldas ir net į jas atakyti. Filme teigiama, jog melsdamasis ir naudodamas „užmelstą“ vandenį gali pasiekti bet kokių norų išsipildymo. Tačiau galime sau kelti klausimą, kiek tai moksliška, kiek tai tinka tikinčiam žmogui ir kiek tai yra maginės pasaulėžiūros formuojamas vartotojiškas santykis su dievybe, kuria tikima.  
 
Jėzaus stebuklai interpretuojami savaip, jie filme pristatomi ne kaip stebuklai, bet kaip kiekvienam žmogui pasiekiamos natūralios galios. Teigiama, jog tai, ką Kristus padarė su vandeniu, paversdamas jį vynu, gali padaryti bet kuris žmogus. Jam tereikia mokėti pakeisti vandens struktūrą. Taigi tas, kuris sutaria su vandeniu, gali tapti tokiu pat kaip Kristus.  
 

Maldos samprata

 
 
 
Filme teigiama, jog bet kurios religijos maldos skambėjimo vibracija lygi 8 Hz ir tai visiškai neprikauso nuo išpažįstamos religijos (žr. filme 46:50), todėl per vandenį formuojama „harmoninė struktūra“. Tačiau koks maldos skambėjimo dažnis, jei meldžiamasi tyliai, jei giedama ar meldžiamasi tik mintyse, kuriai iš maldos formų tinka minėtasis dažnis?  
 
Vadovaujantis filmo išvadomis apie maldos dažnį, maldos esmė tampa niekine, nes jos turinys pasidaro visiškai nesvarbus. Čia neatkreipiamas dėmesys į tai, kad bent jau krikščionybėje maldos forma dažnai nėra tokia svarbi, negu joje išsakomi maldavimai. Žmogus gali melstis ir tyliai, mintyse bendraudamas su Dievu. Maldos esmė yra dialogas, o ne teisingo dažnio skambėjimas.  
 
Vibracijos maldose yra svarbios okultiniams menams ir ezoterikai. Į okultizmą ir ezoteriką vibracijų idėja atėjo XIX a., po to, kai mokslininkai išsiaiškinmo, jog gamtoje išties vyksta įvairaus pobūdžio vibracijos. Taip į ezoteriką įsiveržė vibruojančios visatos teorija.[3] Tam tikras maldos skambėjimas (dažnis) išties yra būdingas kai kurioms rytų religijoms ir vakarietiškoms ezoterinėms grupėms, tačiau to paties negalime pasakyti apie visas religijas, o ypač apie krikščionybę.  
 
Filmo autoriai vandenį pristato kaip pagrindinį akstiną tarpreliginiam dialogui. Apie tai pasisako Emoto Masaru, teigdamas, kad „mūsų gamtos koncepcija sutampa su kiekviena religija“ (1:16:32). Tačiau tai daroma bandant visas religijas sujungti į vieną. Panašaus pobūdžio religijų jungimo ir sinkretinimo praktika jau buvo ne kartą bandyta. Čia galime prisiminti Jelenos Blavackajos Teosofijos draugiją[4] ar Bahajų religinį judėjimą[5]. Filme religinis sinkretizmas remiasi idėja, jog vandenį naudoja visos religijos. Žinoma, religijotyrininkai pastebi simbolinių panašumų, pvz., vanduo įvairiose religijose reiškia apsivalymą.[6] Tačiau galime paklausti: „Kodėl vandens simbolika visame pasaulyje yra vienoda? Ar ji vienoda dėl to, ką teigia filmo autoriai, t.y. vanduo saugo visas mūsų nuodėmes, ar tik dėl to, kad tai yra vienintelis dalykas kuriuo prausiamasi?“  
 
 
 

Filmo dalyvių mokslinė kompetencija

 
 
 
Filme kalbinama daug įvairių sričių specialistų, tačiau dažnai kyla klausimas: kiek tie specialistai išties yra specialistai? Pvz., ką galėtų reikšti apibūdinimas „Tyrėjas“? Po šiuo terminu gali slypėti bet kas.  
 
 
 
Filmo idėja remiasi darbais Masaru Emoto, kuris pristatomas kaip tyrėjas iš Japonijos. Kas gi tas Masaru Emoto? Teigiama, jog jis nufotografavo vandens emocijas.[7] Masaru Emoto pristatomas kaip tyrėjas, greičiausiai todėl, kad jis neturi jokio mokslinio laipsnio gamtos mokslų srityje. Masaru Emoto Jokohamos universitete įgijo tarptautinių santykių magistro laipsnį, vėliau apsigynė alternatyviosios medicinos daktaro laipsnį Kalkutoje, Indijos alternatyvios medicinos institute, kuriame mokslai trunka vienerius metus, o studijų kaina nuo 500 JAV dolerių.[8] Jo moksliniai tyrimai laikomi pseudomoksliniais ir dažnai kritikuojami, nes jis savo mokslinių tyrimų nepublikuoja jokiuose moksliniuose leidiniuose, o tai turėtų būti privaloma žmogui, kuris sakosi esąs mokslininkas, be to tyrimai atliekami tendencingai ir su išankstine nuostata, ką reikia įrodyti.[9] Tačiau tai netrukdo Emoto vystyti savo verslą ir įkurti savo religiją. Pagrindinis Masaru Emoto tyrimų tikslas yra per ateinančius dešimt metų padidinti žemėje angelų skaičių, kad jie lengviau galėtų kovoti su demonais. Masaru Emoto yra įkūręs ezoterinio pobūdžio mokyklą Hado (kas reiškia “energija”). Hado mokyklos tikslas yra sukurti naują pasaulinę religiją.[10]  
 
 
 
Dr. Pearl Laperla filme pristatoma kaip imunologė, tačiau jos medicinos daktaro laipsnis yra gautas iš alternatyvios medicinos srities, būtent iš akupunktūros, ji taip pat yra ir ajurvedos praktikų specialistė bei viena iš Tarptautinės aromaterapijos ir herbalogijos asociacijos narių.[11] Baigusi bioimunologijos studijas Vokietijoje. Šiuo metu ji užsiima gydymo praktikomis kurias sieja su ajurvedine pasaulėžiūra, astrologija bei kitomis ezoterinėmis praktikomis, tuo tikslu buvo įkurta organizacija “Lotus Apothecary”.[12]  
 
 
 
Du asmenys, t.y. Константин Коротков (Konstantin Korotkov) ir Александр Солодилов (Aleksandr Solodilov), priklauso Rusijos Gamtos mokslų akademijai (rus. Российская Академия естественных наук, sutrumpinimas: РАЕН). Ši akademija dažnai painiojama su Rusijos mokslų akademija (rus. Российская Академия наук, sutrumpinimas: РАН) Dažnai painiava daroma sąmoningai. РАЕН yra kritikuojama kitų mokslinių organizacijų dėl mokslinio nepatikimumo ir polinkio į ezoteriką. Didelė dalis РАЕН narių neturi tinkamos mokslinės kompetencijos, tačiau pasivadinę akademija jie susikuria gana neblogą moksliškumo kaukę.[13]  
 
Konstantin Korotkov – filme pristatomas kaip mokslų daktaras, profesorius, РАЕН akademikas. K. Korotkov yra Sankt Peterburgo Mechanikos ir optikos instituto profesorius, tačiau jo mokslinė veikla yra nukreipta į žmogaus auros tyrimus, dujų išlydžio vizualizavimo pagalba.[14]  
 
Aleksandr Solodilov – filme pristatomas kaip mokslų daktaras, РАЕН narys korespondentas. Įdomus faktas: teigiama, jog A. Sololinov yra sukūręs psichotroninį generatorių,[15] kurio technologiją jis teigia gavęs kontakto metu su vienos civilizacijos atstovais, gyvenančiais netoli Oriono žvaigždyno. A. Solodilov taip pat yra įkūręs ezoterinį centrą „Telos”.  
 
 
 
Rutsum Roy – kaip filme ir pristatytas, jis yra Pensilvanijos Universiteto profesorius. Tačiau filme jo kalbėjimas apie vandenį, remiasi asmeninio pobūdžio domėjimusi, nes jis yra kietų kūnų medžiagotyros specialistas.[16]  
 
 
 
Леонид Извеков (Leonid Izvetkov) – filme pristatomas kaip vandens struktūravimo tyrimų laboratorijos vadovas. Įdomus faktas: L. Izvekov yra sukūręs prietaisą „Akvadiskas“,[17] kuris naudoja struktūruotą vandenį ligų gydymui. Jo tyrimai paremti vitalizuoto (arba gyvojo vandens) gamyba ir gydymu juo. Taigi atsisakoma normalios medicinos ir imama gydytis vandeniu, nes, kaip teigiama filme, „Nevitalizuotas vanduo atima iš žmonių ir gyvūnų energiją“. Vitalizuoto ir nevitalizuoto vandens vartojimas nėra moksliškai pagrįstas, nors vis tiek yra plačiai taikomas įvairaus pobūdžio „gydytojų“ ir ezoterikų, o „Akvadiską“ galima gana lengvai įsigyti ir naudotis jo „privalumais“ namuose.[18]  
 
 
 
Taigi, kaip galima pastebėti, didžioji dalis filmo dalyvių nėra patikimi mokslininkai. Žinoma, filme dalyvauja ir labai rimtų specialistų, ir būtent tai filmo autoriams padėjo sukurti rimto mokslinio filmo įvaizdį. Juk geriausias melas tas, kuriame yra dalis tiesos.  
 

„Vanduo“ ir New Age bruožai

 
 
 
Vietoje išvadų pabandykime pažvelgti, kaip filme atsiskleidžia kai kurie New Age („Naujasis Amžius“) bruožai[19]:  
 
 
 
I. Nuasmenintas Dievas: kaip minėta, filme Dievas vadinamas Absoliutu, jo vietą užima vanduo.  
 
II. Žmogaus prilyginamas Dievui: tu gali daryti tą patį, ką darė Jėzus Kristus, žinoma, jei turėsi suvokimą, kaip tinkamai pasinaudoti formulėmis bei turėsi slaptų žinių.  
 
III. Holistinė medicina yra vienas iš New Age bruožų. Šis bruožas filme atsiskleidžia kalbant apie gydymą vitalizuotu vandeniu.  
 
IV. Dar vienas svarbus New Age bruožas yra pasaulinė harmonija, kuri griūna dėl žmogaus kaltės. Kaip ir pristatoma filme, anot New Age dvasingumo, žmoniją baudžia Absoliutas, , kaip žinia, jo vardas yra Vanduo, siųsdamas įvairaus pobūdžio katastrofas.  
 
V. Sinkretizmas: visiškas religijų suvienodinimas. Visų religijų mokymai tėra vienos visuotinės religijos sudedamieji elementai.  
 
VI. Monizmas: visa yra viena; panteizmas: viskas yra dievas; gnosticizmas – išsigelbėjimas per ypatingas žinias. Monizmas atsiskleidžia per tai, jog vanduo viską suvienija, panteizmas – kadangi viskas vienijama vandens, viskas tampa dievu, o pažinti viską gali pasitelkęs žinias apie vandens klasterius ir pan.  
 
VII. Nors filme tiesiogiai neminima, tačiau galima aptikti ir Vandenio eros atėjimo bruožų. Senosios religijos laikomos atgyvenusiomis ir turi užleisti vietą naujam dvasingumui.  
 
VIII. Pasaulis tampa organine visuma, nebelieka atskirties tarp transcendencijos ir mokslo, tikėjimas įrodinėjamas pasitelkiant mokslą, ir atvirkščiai. Pvz.: vandens pavertimas vynu tėra natūralus vandens struktūros pakeitimas.  
 
IX. Kosmosas yra gaivinamas energijos, kuri prilyginama Dievo (šiuo atveju vandens) dvasiai.  
 
 
 
Mielas skaitytojau, viliuosi, jog šie mano pamąstymai apie filmą „Didžioji vandens paslaptis“ tau padės naujai pažvelgti į tai, ką norėjo parodyti filmo autoriai, arba bent jau suteiks galimybę kritiškai vertinti brukamą pseudomokslinį ar ezoterinį mokymą, pristatant jį kaip tai, kas išgelbės pasaulį.  
 

Išnašos:

 
 
 
 
[1] Filmas gavo tris apdovanojimus kaip geriausias televizijos mokslo populiarinimo filmas: http://www.tefi.ru/ru/tefi/Tefi_2006/pob-TEFI-2006-Prof/ (nominacijos Nr. 11; 23 ir 26)  
 
 
[2] А. Васильев, В. Губайловский, Е. Наймарк, Великая тайна воды, Антишарлатанский сайт, http://fraudcatalog.com/?p=274;  
 
 
[3] Р. Кавендиш, Магия запада, Локид-пресс, Москва, 2002, p. 68;  
 
 
[4] http://en.wikipedia.org/wiki/Theosophical_Society;  
 
 
[5] http://lt.wikipedia.org/wiki/Bahaj%C5%B3_tik%C4%97jimas;  
 
 
[6] Plačiau apie vandens religinę simboliką įvairiose religijose skaitykite M. Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas, Mintis, Vilnius, 1997, p. 91 – 97.  
 
 
[7] Oficialus Emoto Masaru tinklalapis: http://www.masaru-emoto.net/;  
 
 
[8] Indian Institute of Alternative Medicines, http://www.altmeduniversity.net/courses3.htm  
 
 
[9] Apie Emoto Masaru tyrimo kritiką: http://en.wikipedia.org/wiki/Masaru_Emoto#Criticism  
 
 
[10] http://www.masaru-emoto.net/russian/rusdiary200602.html  
 
 
[11] International Aromatherapy and Herb Association, http://aztec.asu.edu/makingscents/conference/Speakers/Page_4_Speakers/page_4_speakers.html  
 
 
[12] Oficialus Pearl Laperl įkurtos organizacijos „Lotus Apothecary“ puslapis: http://lotusapothecary.com/index.html  
 
 
[13] С.А.Мазуркевич, Энциклопедия заблуждений: НЛО, целители и др., ЭКСМО, Москва, 2002, с. 5 – 7;  
 
 
[14] Plačiau apie K. Korotkov auros vizualizacijos metodikos pritaikymą galima skaityti čia: Метод газоразрядной визуализации в аурофотографии, http://www.auramoscow.ru/gazorazryadnaya_visualizaciya.html;  
 
 
[15] Программа зомбирования, http://rumagic.com/html/avtor/rogojkin/gl9p4.html;  
 
 
[16] Rustum Roy, Vita, http://www.rustumroy.com/vita2004.html  
 
 
[17] Oficialus „Akvadisko“ tinklalapis: http://www.aquadisk.ru/news.html?PHPSESSID=5c761bd91fda350f8c541302cfc51d26  
 
 
[18] Kritinio pobūdžio straipsnelis apžvelgiantis akvadisko darbo principus: А без воды – и не туды, и не сюды или Пьезоэлектрическая деревяшка и смоляной генератор, http://zveroboy.narod.ru/test/base/2004/09/20/fls-water.htm;  
 
 
[19] New Age bruožai išsamiau aprašomi: A. Dvorkin, Sektos: Totalitarinių sektų apžvalga, Už Tradiciją, Kaunas, 2004, p. 456 – 515.

 

Kritiška pozicija 

Raktinis žodis 

Alternatyvi medicina 

„Alternatyvios“, arba geriau sakyti, „netradicinės“, terapijos atstovai džiaugiasi vis didesniu populiarumu. Didėjantis nepasitikėjimas chemija ir technika, o taip pat kentėjimas dėl naudojamų „neturinčių sielos“ medicininių prietaisų paskatino šią raidą. Tačiau ne viskas, kas šioje srityje yra siūloma, iš tiesų yra rimta, ir dažnai šie metodai yra persunkti abejotinos pasaulėžiūros. Dažniau kalba eina ne apie gydymą, o apie ezoterinio mokymo gydyti perdavimą, nors tai pateikiama užmaskuota forma. Todėl krikščionims, kurie jaučiasi įsipareigoję savo tikėjimui, tai gali kelti įtampą.

      Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kai griebiamasi netradicinio gydymo metodų, kaip atskirti rimtus pasiūlymus nuo nerimtų, ir kaip terapijose atpažinti religinio pobūdžio žinutes? 

Daug „alternatyviųjų terapijų“ veikia teigiamai, atpalaiduojamai, ir sužadina pacientui naują  viltį. Tai gali pagelbėti. Problema tame, kad jose perteikiama ideologija. 

  • Kad liga sukelta neteisingo mąstymo,
  • kad išgydytų „teisingas virpėjimas“.

 

      Keletas terapijų pavyzdžių su ezoteriniu pagrindu: 

      Bacho gėlių terapija, brangakmenių terapija, reiki, aurasoma, gydymas prana (prana healing), bioenergetika, spagyrika, refleksinių  zonų terapija, homeopatija, biocheminės druskos, antroposofinė medicina, rebefingas, Qi Gong, Tai chi, urinoterapija, gydymas tikėjimu, taikomoji kineziologija… 

      Krikščionys ir alternatyvioji medicina 

  • Medicina visada susijusi su kultūrine aplinka. Kiekviena medicina turi savo pasaulėvaizdžio pamatus. Gydymo procese šie pamatai yra tiesiogiai arba netiesiogiai persakomi ir perduodami pacientui.
  • Alternatyviosios medicinos srityje dažnai gydymas ir doktrina eina petys į petį. Ypač tais atvejais, kai pažadamas „visuminis“ gydymas, ir iškeliamos temos apie dvasines ir religines dimensijas.
  • Ilgalaikis užsiėmimas su terapijomis, paremtomis ezoterinėmis teorijomis, perteikia ir perša mąstymą, kuris nesuderinamas su krikščioniško tikėjimo pagrindinėmis nuostatomis, arba kelia įtampą.
  • Nepaisant abejotinos terapinės naudos, ezoterinių terapijų naudojimas ir/arba pritarimas joms skatina šių ezoterinių idėjų plitimą visuomenėje.

 

      Ar prasminga alternatyvi medicina? 

  • Nėra jokios „alternatyvos“  į mokslą orientuotai medicinai, kai sergama rimtomis ligoms  ir norima patikimo gydymo. Tačiau prasmę turi „papildoma medicina“ – terapijos „papildymai“.
  • Prasmingi papildymai yra natūralioje medicinoje, kurios srityje dirbama naudojant tikras natūralias priemones (vanduo, oras, judėjimas, sveika mityba).
  • Krikščionišku požiūriu, papildoma žodžio ir susitikimo medicina yra ne tik kad prasminga, bet ir pageidaujama.
  • Krikščioniškai motyvuota medicina turi įtikinamą išganymo pažadą. Ji kur kas labiau padeda žmonėms priimti esamus apribojimus ir rasti prasmingą buvimą su kančia ir mirtimi.

 

      Pelai ir grūdai – kaip atskirti? 

      Alternatyvios medicinos scena pirmiausia naudojasi įvairaus plauko šarlatanai. Šalia keleto metodų, kurie yra išties prasmingi, būna gausu terapijų, kurios remiasi ezoteriniu pasaulėvaizdžiu, ir kuriomis tikima (dažnai net pažodžiui) su religiniu įkarščiu. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kad nepakliūtumėte pas abejotiną ideologiją skleidžiančius ir nerimtą terapiją siūlančius žmones? 

      Vartotojų  apsauga pataria būti atsargiems, kai: 

  • vengiama atlikti terapijos veiksmingumą patikrinančius eksperimentus, ir kai gali būti įvardinami tik atvejai, kuomet terapija padėjo;
  • kai naudojamos neaiškios sąvokos, kurios ne paaiškina, o palieka paslapties šydą, pvz., „virpėjimai“, „gyvenimo energija“, „energetinis balansas“, „išvalymas“, „nuodų pašalinimas“, „energijos srovės“, „energijos blokados“, „ligos virpesiai“, „eterinė arba subtili materija“…Tai leidžia daryti išvadas, kad terapija nerimta;
  • kai vienu produktas ar metodas leidžia kovoti su daugybe skirtingų negalavimų, kurie neturi nieko bendro tarpusavyje;
  • kai siūlomas vaistas nuo visų ligų ir tikinama, kad visos ligos pagydomos;
  • kai diagnozei nustatyti naudojami nerimti metodai, kurie grindžiami okultinėmis jėgomis arba maginėmis idėjomis, arba įsitikinimais. Toliau išvardinami metodai, kurie negali būti naudojami ligų diagnozei nustatyti: iridodiagnostika, kineziologinis raumenų testas, švytuoklė ir virgulės, kirliano fotografija, auros diagnostika, biotenzorius…

 

Pavojus slypi tame, kad tikros ligos gali būti neatpažįstomos, arba atvirkščiai, diagnozuojamos nesančios ligos. 

      Kas gydo, tas visada teisus! Ar tikrai? 

  • Kiekvienoje terapijoje atsiranda eilė liudininkų, kurie patvirtina: „Man tai padėjo“. Tačiau tokie pasakojimai nėra pakankamas įrodymas tam, kad būtų galima terapijos būdą kaip tokį laikyti tinkamu ir teisingu.
  • Žmogus kaip socialinė būtybė reaguoja į paramą, žodžius ir veiksmus, kurie sužadina viltį. Visa, kas skatina ligonio viltį, gali privesti prie pozityvių efektų. Medicina kalba apie „placebo efektą“. Placebo išvertus iš lotynų kalbos reiškia: „Aš pamaloninsiu (patiksiu)“.
  • Placebo efektas pasireiškia kiekvieno gydymo metu ir daro įtaką taip pat ir specifinėse veiksmingose terapijose. Placebo efektas veikia visus žmones, netgi skeptikus.
  • Metodai, kurie nepasiekia terapinio rezultato, didesnio už Placebo efekto veiksmingumo lygį, vadinami „nespecifinėmis tariamomis terapijomis“. Pasiekimai, priskiriami visoms šioms terapijoms, neįrodo šio terapinio koncepto teisingumo.

 

Iš  tiesų žodis „placebas“  paimtas iš Biblijos. „Placebo Domino in Regione Vivorum“(aš  patiksiu Viešpačiui gyvųjų  šalyje“) – toks 16 psalmės 9 eilutės vertimas iš  lotynų kalbos. Placebo efektas pasireiškia suaugusiems, vaikams, kūdikiams ir net gyvūnams. Netgi save vadinančiam skeptiku reikalinga parama ir vilties skatinimas. 

  • Daugybei „nespecifinių  tariamų terapijų“ būdingos „terapinės istorijos“ apie jėgas ir procesus, kurie turi paveikti ligą ir gydymą. Tos istorijos taip pat gali būti ideologinio pobūdžio.
  • Pastaraisiais metais buvo steigiama daugybė terapijų, paremtų (atvirai arba netiesiogiai) religinėmis arba pasaulėvaizdinėmis ezoterinėmis prielaidomis.

 

      Ezoteriniam pasaulėvaizdžiui būdinga: 

  • viskas yra palaikoma ir persunkta kosminės energijos (Chi, Qi (ki), reiki, prana, vis vitalis (gyvybinė energija) ir t.t.).
  • Sveikata ir liga priklauso nuo harmoningų arba blokuotų energijos srautų (meridianai, čakros, energetiniai taškai…).
  • Atliekant „energetinį“ darbą esą galima harmonizuoti žmogaus kūną, sielą ir dvasią (meditacija, ritualiniai judesiai, kvėpavimas…).
  • Kad vaistai, pagaminti ypatingu būdu, veikia „subtilų“ lygmenį, galėtų „energizuoti“, „potencijuoti“ arba „dinamizuoti“, galėtų veikti žmogaus „gyvybinę energiją“.

 

            Qi

      Ezoterinės alternatyviosios medicinos atstovams būdinga kalbėti apie energijas, energijos srautus, virpesius ir subtilią  (eterinę) energiją.“Gyvybinė  energija“ turėtų būti apibrėžiama tokiomis sąvokomis, kaip Qi,  Chi, Ki, prana, vis vitalis.

Kritiška pozicija 

Raktinis žodis 

Angelas 

      Angelai populiarūs. Tuo metu, kai intelektualizuota teologija 20 a. atsisveikino su Dievo pasiuntiniais, už Bažnyčios ribų dėl ezoterikos mados bangos augo naujas susidomėjimas šviesiomis dangaus būtybėmis. Tuo tarpu angelai vėl yra mėgiami krikščionių. Tačiau ne viskas, kas šiomis dienomis siūloma angelų kulto rinkoje, atitinka biblijinį mokymą apie dvasių pasaulį. 

      Angelai Biblijoje

      Biblijoje apie angelų pasaulį nėra jokio nuosavo paaiškinimo, taip pat ir jokio sistemingo mokymo. Jų egzistavimas yra nusakomas paprastai. Biblijos vaizdiniuose angelai apibūdinami kaip kažkokios dvasinės būtybės, kurios tarnauja Dievui (sudaro „Dievo palydą“). Pranašų vizijos išskiria ypatingus angelus, serafimus ir cherubinus, kaip galingas dvasines būtybes, kurios apsupa Dievo sostą ir garbina Dievą savo šlovinančiomis giesmėmis (palyginimui, Izaijas 6, 1-13; Ezechielis 10, 1-22).

      Biblijos tekstuose jie susitinka su žmonėmis kaip pranešantys Dievo valią pasiuntiniai, arba kaip saugantys palydovai. Jau Senajame Testamente kalbama apie tautas saugančius angelus. Naujojo Testamento tekstuose randamas savaime suprantamas tikėjimas asmeniniu angelu sargu, kurį turi kiekvienas žmogus.

      Teologai pamėgino sudaryti sistemingą angelų hierarchiją iš retai pasitaikančių duomenų ir netiesioginių nuorodų. Visgi šis sistemingas angelų mokymas yra spekuliacinio pobūdžio, ir tokia forma Biblijoje neaptinkama.

      Apskritai visos kalbos apie angelus Biblijoje yra šalutinės, joms teikiama antraeilė  reikšmė.  

      Arkangelas Mykolas yra vienas trijų vardu pavadintų  angelų Biblijoje. 

      Bažnyčios mokymas apie angelus

      Bažnyčia savo mokymuose visada teigdavo, kad angelai egzistuoja. Mokymai pirmiausia turėtų atmesti angelų sureikšminimą ir jų  garbinimą.

      Katalikų  Bažnyčios pasaulinis katekizmas trumpais sakiniais apibendrina:

  • Angelai yra dvasinės būtybės, kurios nepaliaujamai šlovina Dievą ir tarnauja vykdant Jo šventąjį planą, skirtą kitoms būtybėms: „Visuose mūsų geruose darbuose kartu veikia angelai.“ (Šv. Tomas Akvinietis, 1, 114,3, ad 3) (WKKK 350).
  • Angelai supa Kristų, savo Viešpatį. Ypač jie jam tarnauja įgyvendinant jo šventąjį planą, skirtą žmonėms (WKKK 351).
  • Bažnyčia garbina angelus, padedančius Bažnyčiai jos žemiškajame piligrimystės kelyje ir serginčius kiekvieną žmogų (WKKK 352).

 

      Bažnyčia garbina išskirtinai tik šiuos tris Biblijoje paminėtus Arkangelus: Mykolą, Rafaelį ir Gabrielių. Romos konciliume 745 metais vadovaujant popiežiui Zacharijui buvo uždrausta šauktis kitas angelų būtybes kitokiais vardais.  

      Angelų  kultas ezoterikoje

      Užėjus ezoterikos bangai angelai vėl tapo populiarūs. Šiandien rinką  užplūdo angelų literatūros srovė ir įvairūs angelų  produktai. Taip pat ir ezoterikoje nėra jokios bendrai galiojančios angelų mokymo sistemos, ir kiekvienas pardavėjas teigia skirtingus dalykus.

      Apibendrintai galima išskirti keletą skirtumų tarp ezoterinio ir Biblija paremto evangelinio supratimo: 

Kitaip negu Biblijoje, ezoterikoje angelams teikiamas centrinis vaidmuo. 

  • Biblijoje angelai suprantami kaip Dievo kūriniai, o ezoterikos supratimu jie yra universalios dieviškos energijos „emanacijos“ (pasklidimas, išspinduliavimas – vertėjo pastaba). Kartais mokoma, kad angelų egzistavimas yra kiekvienos būtybės pakopa, žmogaus taip pat, kai jis po nesuskaičiuojamų reinkarnacijų galiausiai susivienija su Dievu.
  • Pagrindinis tikėjimo teiginys yra tas, kad angelai yra dvasiniai palydovai ir patarėjai.
  • Angelų žinutės pasiekiamos per mediumo būseną („prisijungiant prie kanalo“). Specialūs angelų mediumai siūlo tokias paslaugas.
  • Angelai visų pirma apibūdinami kaip aukštesnės „energijos“ arba „virpesių“ būtybės, kurios „energetiškai“ paveikdamos  turi padėti žmonėms.
  • Magiški daiktai yra neva sukurti su angelų pagalba. Angelų esencijos, angelų amuletai, angelų kortos ir daug kitų tariamai yra pačių angelų energetiškai pakrauti ir pažymėti – po to brangiai parduodami rinkoje.
  • Angelai magiškų ritualų metu yra iškviečiami, ir tokiu būdu turi padėti išpildyti asmeninius norus.

 

Angelų  „energizuoti“ amuletai turi/‘ apsaugoti ir teikti jėgų/‘. 

      Į ką krikščionys turi atkreipti dėmesį

      Naujesnių  laikų angelų kultas tikriausiai yra pasipriešinimo ženklas nusivylus racionaliais ir materialiais pasaulio aiškinimais. Tuomet sukyla transcendencijos ir aukštesnės jėgos apsaugos ilgėjimasis. Mintis apie lydinčias saugančias jėgas, kurios žmogui viską duoda iš tyros meilės ir nieko nereikalauja, atrodo labai patraukliai.

      Krikščionys, susidurdami su angelų tematika, turėtų atsižvelgti į  tai, kad:

  • Bet koks magiškas veiksmas su angelais, ar tai būtų ritualinis užkalbėjimas, kad jie taptų norų išpildytojais, ar angelų amuletų naudojimas, neva angelų „energizuotų“ daiktų nešiojimas prieštarauja krikščioniškajam tikėjimui.
  • Mediumo naudojimas tam, kad iš angelų būtų gautos žinutės arba patarimas, yra priskiriamas spiritizmui, ir krikščionims šios praktikos neleidžiamos.
  • Didžioji dalis paplitusios literatūros apie angelus turi procentiškai daug ezoterinės ideologijos, perteikiamas toks dievo ir žmogaus supratimas, kuris prieštarauja krikščioniškajam tikėjimui. Todėl literatūrą apie angelus reikėtų kritiškai analizuoti.

 

Išsamesnė  informacija Jums yra paruošta Bažnyčios apmąstymuose apie „Naująjį amžių“:

      „Jėzus Kristus, gyvojo vandens nešėjas. „Naujojo amžiaus (New Age) krikščioniškasis apmąstymas“, Roma, 2003. Šis raštas gali būti atsisiųstas kaip PDF dokumentas iš šio internetinio tinklalapio:

http://nazaret.juengergemeinschaft.at (downloads) 

Kritiška pozicija 

      Raktinis žodis 

Virgulės ir švytuoklė 

      Galbūt jau Antikos laikais, o jau užtikrintai vėlyvaisiais Viduramžiais žmonės mėgino lazdyno šakelėmis arba kitu panašiu įrankiu atrasti žemėje paslėptus lobius. Paslaptingasis virgulės nuokrypis turėtų parodyti „norimą daiktą“ (išvertus iš vokiečių kalbos virgulė reiškia „norų lazdelė“). Jau tais laikais buvo skeptikų, kurie laikėsi požiūrio, kad tokiu būdu nedaug ką galima laimėti. Paracelsas šią praktiką pavadino „abejotinu menu“.

      Nuo 19 a. virgulių naudojimas buvo pristatytas prietarų knygose. Nepaisant to, iki šiol egzistuoja daug šio „meno“ pasekėjų. Šiandien jie taip pat vadinami „radioestezininkais“, virgulininkais.

      Kokia gi tai praktika, ir kodėl tai rūpi dvasininkams?  

      Ko ieško virgulininkai ir dirbantys su švytuokle?

  • Vėlyvaisiais Viduramžiais buvo ieškoma rūda ir vanduo.
  • Šiandien virgulininkai ieško vandens, arba „vandens gyslų“.
  • Prieš maždaug 70 metų virgulininkai pradėjo ieškoti „žemės spinduliuotę“, taip vadinamas „geopatogenines zonas“, „trukdančias zonas“, taip pat „spinduliuočių tinklus“.
  • Dėl ezoterikos mados bangos nuo 70-ųjų metų išplito paprotys ieškoti „jėgos vietų“.
  • Alternatyviosios medicinos terapeutai naudoja švytuoklę (kartais ir virgules) tam, kad diagnozuotų ligas arba rastų tinkamus vaistus.
  • Kai kurie švytuoklę arba virgules naudoja tam, kad galėtų prieiti prie bet kokio pobūdžio slaptos informacijos.

 

Švytuoklės pavadinimas vokiečių kalboje kilęs nuo žodžio „norėti“. Ji parodo, ką  švytuoklės naudotojas pasąmoningai nori. 

      Vandens gyslos, trikdžių zonos ir kita – ar tai egzistuoja?

      Geologai sako: „Ne!“. Kalbama tiktai apie tokius dalykus, kurie iš  tiesų nėra patvirtinti. Nes:

  • vanduo neteka požeminiais upeliais („gyslomis“), tačiau pasiskirstęs horizontaliai sunkiasi į žemę.
  • Pamatuoti ir patikrinti trikdžių zonas ir žemės spinduliuotę, kaip tai supranta radioestezininkai, neįmanoma jokiais objektyviais metodais. Visa tai pajaučiama tiktai „subjektyviai“.
  • Radioestezininkai, kurie nepriklausomai vienas nuo kito tikrina vieną vietą, retai pateikia tuos pačius rezultatus.
  • Visos žinomos ir pamatuojamos fizinės jėgos veikia kitaip ir paklūsta kitiems dėsniams, o ne tiems dėsniams, apie kuriuos tikina radioestezininkai.
  • Iki šiol nė vienas mokslinis kontroliuojamas eksperimentas neįrodė radioestezininkų gebėjimų.
  • Tad mokslininkai radioesteziją laiko prietaru, okultizmu, arba pseudomokslu, ir aiškina tai vien pačių virgulininkų ir švytuoklės naudotojų saviapgaule.

Geologai sako – nėra jokių „vandens gyslų“ ir „geopatogeninių trikdžių zonų“.

      Kai kurie švytuoklę naudojantys žmonės mano, kad pakanka vien žemėlapio, kad būtų galima rasti vandenį su švytuokle. 

      Tuomet kodėl virgulės ir švytuoklė  parodo nuokrypius – ir kodėl radioestezininkai vis atranda vandenį? Kodėl kai kurie žmonės miega geriau po to, kai švytuokle dirbantis žmogus patarė patraukti lovą į kitą vietą? 

  • Virgulių nuokrypius ir švytuoklės judėjimą sukelia nesąmoningai atliekami smulkūs raumenų judesiai.
  • Virgulininko pasąmonė sukelia nuokrypius, kurie virsta stipriais virgulės nuokrypiais arba lemia švytuoklės sukimosi kryptį.
  • Nuokrypis atsiranda toks, kokio „nori“ pasąmonė.
  • Kadangi trikdžių zonų neįmanoma pamatuoti jokiais objektyviais matavimo metodais, mokslas prieina išvadą, kad jos egzistuoja tiktai galvose tų, kurie tuo tiki.
  • Kadangi vanduo į žemę susigeria tolygiai (Vidurio Europoje tikimybė aptikti vandenį gręžiniams siekia 60 – 95 proc.), kiekvienas virgulininkas randa vandenį. Kai kurie virgulininkai nesąmoningai orientuojasi pagal augmeniją, kuri leidžia numatyti, kad vanduo nėra giliai. Žinovui nereikia jokių virgulių.
  • Esant ligai, negalavimams arba kitoms problemoms pakviesti radioestezininkai vis „atranda“ po lova trikdžių zonas. Pozityvūs efektai šiuo atveju yra placebo efekto pasekmė.

Vanduo neteka požeminėmis gyslomis, tačiau smelkiasi į žemę pasiskirstęs horizontaliai. 

Ar švytuoklių ir virgulių  naudojimas gali kelti problemas?

Paryškintas tekstas:

Vėžį  sukelianti žemės spinduliuotė yra spekuliatyvus barono fon Polio (von Pohl) atradimas 20 amžiaus 30-aisiais.

  • Kadangi švytuoklės judėjimas sukeliamas pasąmonės, tai susidaro uždaras ratas, kai tokiu būdu norima pasiekti slaptą žinojimą.
  • Kadangi švytuoklės ir virgulių naudojimas sukelia tikėjimą trikdžių zonų egzistavimu, tai gali privesti prie asmenų baimių ir nelaisvumo.
  • Nurodymas, kad „trikdžių zonos“ sukėlė esamas ligas, negalavimus, ar kitokio pobūdžio problemas, trukdo ieškoti tikrųjų priežasčių ir pašalinti problemas.  
  • Sukčiai siūlo nereikalingus „neutralizatorius“ apsisaugoti nuo žemės spinduliuotės, o jie dažnai brangiai kainuoja.
  • Švytuokle arba virgulėmis nustatytos diagnozės nėra rimtos ir griežtai atmetamos. Šiuo atveju pacientams gresia neteisinga diagnozė ir neteisingas gydymas.
  • Švytuoklės naudojimas sprendimams priimti veda prie priklausomybės ir atsakomybės už save praradimo.

 

Žemės spinduliuotės baiminimasis ir mirties baimė

Priešindustriniais laikais tautiniai prietarai paaiškindavo neaiškius nelaimingus atsitikimus, ligas ir nesėkmes demonų ir raganų įtaka, o šiais laikais (atitinkamai pagal modernius kultūrinius pavyzdžius) atsakomybė perkeliama „spinduliuotei“. Amuletai, talismanai ir „spinduliuotės neutralizatoriai“ yra senosios „mirties baimės“ išraiška, kuri gyvena tuose žmonėse, kurie netiki Išgelbėtoju Jėzumi Kristumi. 

      Kodėl dvasininkai nepritaria švytuoklių  ir virgulių naudojimui? 

  • Nemažai radioestezininkų  yra linkę savo veiklos metu nesilaikyti teoriškai gamtoje įmanomų  dalykų. Švytuoklės naudojimas virš žemėlapio, ženklų „dermė“ su virgule tam, kad būtų galima prieiti prie įvairios informacijos, taip vadinamoji „proto švytuoklė“ (vok. Mentales Pendeln) nėra forma žinioms gauti gamtoje įmanomu būdu.
  • Švytuoklės ir virgulių naudojimas užklausiant apie paslėptus daiktus, kurie mūsų supratimu nepasiekiami, laikomas „ateities spėjimo“ praktika, tai yra, pranašavimo praktiką. O ši praktika priskaičiuojama prie taip vadinamųjų „X nuodėmių“ formų (palyginimui Pakartotas įstatymas 18, 9-11).
  • Neretai užsiėmimas su švytuokle arba virgulėmis yra įžanga, atveriamos durys į kitų formų okultines ir prietarų praktikas.

 

Išsamesnė  informacija Jums yra paruošta Bažnyčios apmąstymuose apie „Naująjį amžių“:

      Popiežiškoji kultūros taryba ir popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba: „Jėzus Kristus, gyvojo vandens nešėjas. „Naujojo amžiaus (New Age) krikščioniškasis apmąstymas“, Roma, 2003. Šis raštas gali būti atsisiųstas kaip PDF dokumentas iš šio internetinio tinklalapio:

http://nazaret.juengergemeinschaft.at (downloads) 

Lietuvių  kalba galima rasti:

http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/jezus-kristus-gyvojo-vandens.html

 

Modernios terapijų  variacijos iš Kinijos

 
 Qi gong, tai chi ir kitaKritinis požiūris

P. Dr. Clemens Pilar Cop  

Praktikos, kaip iš Kinijos ateinanti akupunktūra, akupresūra, tai chi, qi gong, feng shui, tuina, arba japoniškos formos, kaip shiatsu, reiki ir nesuskaičiuojamos modernios šių terapijų variacijos apniko mūsų visuomenę. Kad ir kokios skirtingos jos mums beatrodytų, vis dėlto jos turi ir šį tą bendro, kadangi remiasi manipuliuojamos energijos qi teorija. Kas yra qi, kokiu pasaulėžiūriniu pagrindu remiasi ši idėja ir ką visa tai bendro turi su religija? Klausimai, kurie yra svarbūs ir krikščioniui.    
 

Kiniečių  rašmuo, „qi“ ženklas, kuris reiškia „universalią gyvenimo energiją“

 

  
 
 
 

Qi“ konceptas  

Qi yra esminis kiniečių kultūros ir filosofijos principas ir sudaro religinio taoistinio mąstymo pagrindą. Taoizme tao reiškia nepažįstamą ir neįvardijamą neasmeninę  būties ištaką. Tao ir qi iš tiesų nelengva atskirti. Reikia įsivaizduoti pasaulio atsiradimo procesą kaip qi sutankėjimą arba garo pavidalo aptemimą. Iš šios vienijančios ir visa persmelkiančios medžiagos kyla gyvenimas. Taip pat ir žmogaus gyvybė yra ne kas kita kaip qi sankaupa. Jei qi yra, karaliauja gyvenimas, jeigu jos trūksta, ateina mirtis. Visa, kas gyva, yra gyva qi dėka. Pastaruoju metu qi bandoma išversti „energijos tekėjimo“, „oro“ arba „alsavimo“ terminais. Taoizmas nepažįsta jokio Dievo Kūrėjo kaip galutinės tikrovės, o tik Neįvardijamąjį, kuris qi dėka pereina į apčiuopiamus daiktus.   
 

Qi yra Kinijos kultūros specifinis terminas, tampriai susijęs su kiniečių pasaulėžiūra, ir negali būti išverstas į jokią vakarietišką kalbą. 

 

  
 
 
 

Qi sąvoka yra religinio taoizmo principo pagrindas.

 

  
 
 
 
 
 

Qi“, judėjimas už sveikatą ir kiniečių medicina  

Skirtingai nuo budizmo taoizme individo išsisklaidymas žemiškos egzistencijos pabaigoje nėra siekiamybė. Ilgas gyvenimas ir sveikata yra religiniai tikslai. Kūno nemirtingumo troškimas kartais tapdavo netgi pagrindiniu tikslu ir vesdavo prie amžinumo piliulės arba metodų, kaip žmogus savyje galėtų gaminti jaunystės eliksyrą, paieškų. Prie to priskirtinos ir pastangos, „valgyti“ qi jos gryniausioje formoje arba išlaikyti qi savo kūne. Daug įvairių qi judėjimo praktikų ir terapijų tarnauja šiam tikslui – priimti į save ir palenkti sau šią gyvenimo energijos formą.

Kiniečių medicinos išeities taškas yra tai, kad qi tekėjimas ir jo pakitimai yra atsakingi už gerą  savijautą arba ligą. Terapijos siekia qi tekėjimą nukreipti įsivaizduojamais kanalais, taip vadinamais „meridijanais“, ir jį subalansuoti.   

Qi gong

Qi gong išvertus reiškia „dirbti su qi“. Tai yra kinietiški judėjimo ir meditacijos pratimai, kurie tuo pačiu yra ir svarbi tradicinės kiniečių medicinos sudedamoji dalis. Qi gong konceptas kyla iš religinio ir filosofinio santykio su taoistiniu pasaulėvaizdžiu. Šių pratimų dėka yra priimama ir stiprinama qi energija, taip siekiant sveikatos ir geros savijautos. Egzistuoja virš 3600 įvairių qi gong formų. Šios apima skalę nuo paprasčiausių kūno pratimų iki spiritistinių-maginių praktikų. Į kai kurias formas labai skeptiškai žiūri netgi patys kiniečių mokslininkai, kadangi, kaip žinia, jos gali išprovokuoti psichozes.

 

  
 

Tai ch’i (Taiji)

Tai ch’i, žinomas kaip boksavimasis su šešėliu, išvertus reiškia „aukščiausia energija“. Nežiūrint to, kad yra skelbiama, jog čia kalba eina apie tūkstantmetę tradiciją, tai ch’i buvo išvystyta tik XIX a. Ekstremaliai lėtų kūno judesių pagalba, kurie reiškia stilizuotą kovą su įsivaizduojamu priešininku, skatinamas ch’i energijos tekėjimas.

 

  
 

Qi ir vakarietiška ezoterika  

Įvairios qi praktikos dėl savo religinės reikšmės buvo draudžiamos komunistinio Mao režimo Kinijoje metu. Kartu su ezoterikos banga nuo 1970-ųjų metų šios praktikos prigijo Vakaruose ir ten galėjo sėkmingai vystytis. Vakaruose šios praktikos yra taoistinių, budistinių, induistinių ir vakarietiškų ezoterinių idėjų mišinys.    
 

Vakarietiškos ezoterikos pasekoje kiniečių qi konceptas dažnai sumaišomas su kitais elementais, pvz. induistiniu mokymu apie čakras.

 

  
 
 
 

Kritika  

  • · Qi energijos konceptas yra maginės-spiritualinės kilmės ir grynai spekuliatyvus. Už jo slypi religinė idėja. Nėra jokių įrodymų nei dėl qi energijos, nei energijos meridijanų kūne, nei taip vadinamų „čakrų“ egzistencijos.
  • · Šių praktikų paplitimas susijęs su New Age judėjimu, kuris skatina visa, kas pasitarnauja kultūrų ir religijų sumaišymui ir pabrėžia rytietiškų idėjų svarbą.
  • · Kai kurių qi energija grindžiamų terapijų poveikis (akupunktūros, akupresūros, shiatsu, qi gong, tai chi ir pan.) paaiškinamas ir be kosminės qi gyvenimo energijos egzistavimo. Tai dažniausiai būna paprasčiausi atsipalaidavimo ir kvėpavimo pratimai, susieti su įvairiais prisilietimais.
  • · Iš krikščioniškos pusės reikia kritiškai įvertinti ir suvokti, kad naudojantis šiomis praktikomis kartu perduodamas ir religinis konceptas, kuris nesuderinamas su krikščionišku tikėjimu.
Qi taoizmo (ir bet kurios vakarietiškos ezoterikos) pasaulėvaizdyje užima tą pačią vietą, kuri krikščionybėje yra skirta tikėjimui asmeniniu Dievu. Pagal krikščionišką mintį visata yra palaikoma ne beasmenės energijos, bet mylinčio Dievo Kūrėjo valios. Gyvenimo jėga nėra energija, kylanti iš gamtos, bet neapčiuopiama laisva Dievo dovana.

 

   
 
 

Šaltiniai:

Goldner, Colin, Alternative Diagnose- und Therapieverfahren, Aschaffenburg 2008.

Granet, Marcel, Das chinesische Denken, Frankfurt a. Main 1993.

Kubny, Manfred, Qi – Lebenskraftkonzepte in China. Definition, Theorien, Grundlagen, Heidelberg 2002.

Ots, Thomas, Medizin und Heilung in China, Annäherungen an die traditionelle chinesische Medizin, Berlin 1990.

Page, Michael, Die Kraft des Ch’i. Einführung in die chinesische Mystik und Philosophie, München 1997.

Unschuld, Paul U., Chinesische Medizin, München 1997.

Wildisch, Paul, Daoismus im Überblick. Die Weisheitslehre von Yin und Yang, Freiburg i. Br. 2002.    
 
 

Iš vokiečių kalbos vertė

Vytautė Maciukaitė  

 

Kritiška pozicija 

Raktinis žodis 

Jėgos („energijos“) vietos? 

      Ezoterinės mados bangos metu tapo labai populiaru su virgulėmis arba švytuokle ieškoti „jėgos vietų“. Neva dar laikais iki krikščionybės kultūrose buvo juntamos šios ypatingos žemės energijos ir tose vietose dažnai būdavo įrengiamos kulto vietos, statomos šventyklos. Esą krikščionys taip pat ieškodavę tokių energijų ir teikdavo pirmenybę statyti bažnyčias ten, kur anksčiau buvo pagonių kulto vietos. 

 Senuose griuvėsiuose virgulininkai ir švytuoklę naudojantys žmonės turi polinkį nustatyti ypatingas „jėgas“.  

      Statant bažnyčią taip pat esą buvo atsižvelgiama į energetines sąlygas, kad būtų galima optimaliai panaudoti šias jėgas meldžiantis ir švenčiant Šv. Mišias. Tada virgulininkai ir švytuoklių naudotojai  ieško energetinių linijų arba jėgos vietų bažnyčios viduje, ir jas dažnai „aptinka“ po sakykla arba šalia altoriaus. Virgulės ir švytuoklės tose vietose rodo didžiausią energetiką.

      Ar iš tiesų krikščionys statė bažnyčias tokiose vietose, kur ypatingai stiprios „žemės jėgos“ veikia žmogaus dvasią? Ar laikais iki krikščionybės jau buvo žinomos „jėgos vietos“?  

      Kur krikščionys statė bažnyčias? 

      Iš  tiesų krikščionybės misijų metu neretai bažnyčios buvo statomos senosiose pagonių šventyklų arba kulto vietose. Kartais senosios šventovės būdavo tiesiog perstatomos. Ši praktika turėjo vietiniams gyventojams palengvinti senojo kulto atsisakymą ir naujos krikščionybės priėmimą. Misijos tikslas buvo skleisti Evangeliją visoms kultūroms ir integruoti į egzistuojančias formas, kur tik tai buvo įmanoma ir turėjo prasmės, neperimant pagoniško mąstymo. 

Katedra Sirakūzuose (4 a. po Kr.): tiesiog apmūryta senoji graikų  šventykla. Dar šiandien matomos jų  senosios kolonos. 

      Nei senosios tautos, nei krikščionys, įrengdami savo sakralines vietas, neatsižvelgdavo į „žemės energijas“. Sakralios pagonių vietos būdavo įkuriamos vietose, kurios išsiskirdavo tam tikru būdu optiškai arba geografiškai (kalno viršūnė, šaltiniai, olos, ypatingų formų akmenys…), arba tose vietose, kuriose buvo patirti ypatingi išgyvenimai (medžioklės sėkmė, sėkmingas mūšis…). Pažvelgus į Bibliją pamatytume, kad taip pat ir Izraelio pirmtakai ypatingai pažymėdavo tokias vietas. Vietas, kuriose įvyko susitikimas su Dievu arba atsitiko kažkas reikšmingo, paversdavo reikšmingomis kulto vietomis (pvz., Gen 35, 14; Jos, 4, 3f).

      Taigi, ypatingai vietos buvo pažymimos ne dėl išskirtinės žemės energetinės kokybės, o dėl istorinio reikšmingumo. 

      Buvo orientuojamasi žemyn į žemę? 

       Yra klaidingas įsitikinimas, kad krikščionys, statydami bažnyčias, orientavęsi į žemę, ir neva norėję panaudoti ypatingas, iš žemės einančias jėgas. Remiantis senąja Koperniko pasaulėžiūra buvo galvojama, kad Žemė yra visatos centre. Apsupta planetų  ir aukščiausiųjų dangaus sferų, Žemė buvo žemiausia pasaulio vieta. Buvo manoma, kad po Žemės pluta galima rasti nebent pragarą. Taigi, viskas, kas kilo iš po žemės, niekaip negalėjo būti gera. 

Paveikslėlis:

Bažnyčios anksčiau privalėjo būti „orientuojamos“ į Rytus, nes būtent iš Rytų laukiamas prisikelsiantis Kristus. 

      Pakanka išstudijuoti įkūrimo istoriją arba įkūrimo legendas, kurios ir šiandien paaiškina, kur ir kodėl turėjo būti pastatyta bažnyčia. Niekur nebuvo kalbama apie tam tikras energijos kokybes, niekur nebuvo pasakojama, kad virgulininkai būtų ieškoję vietą bažnyčiai pastatyti. Priešingai, dažnai aprašomi pasakojimai apie tam tikrus įvykius, reiškinius, paveikslų atradimus, ypatingus susitikimus, kurie išskyrė tą vietą, ir visa tai privedė prie kapelos arba bažnyčios pastatymo.

      Statant bažnyčią pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vieną  taisyklę: bažnyčios privalo laikytis Rytų krypties, t.y. Būti orientuojamos į „Rytus“. Nes, kaip sako Šventasis Raštas, iš Rytų ateis prisikėlęs  Kristus (palyginimui, Mt 24, 27). Tad šventikas, švęsdamas Šv. Mišias, žiūri patekančios saulės kryptimi. Ne „energetinės linijos“ arba „jėgos laukai“ apsprendžia bažnyčios statymą, o Šventojo Rašto pažadas ir Kristaus laukimas. 

      Iš  kur kilo tikėjimas „jėgos vietomis“? 

      Energetinės linijos ir jėgos vietos yra 20 a. ezoterikos išradimas. Ši idėja, aprašyta airių literatūroje, darė stiprią įtaką  nacionalsocializmo „mistikams“. Jie taip pat jau ieškojo senųjų  germanų „jėgos vietų“. 6 dešimtmečio fantastinės istorijos apie mitinę Atlantidą pratęsė idėją apie energetines linijas ir jėgos vietas. Prasidėjus ezoterikos mados bangai pirminė romėnų idėja ezoterikos šalininkų tapo vertinama kaip tikrovė. Tad ne taip jau seniai virgulininkai ir švytuoklių naudotojai ieško ir „atranda“ jėgos, kylančios iš žemės, šaltinius. Jie tikisi vien tik gero iš žemės energijos. Tačiau šios jėgos egzistuoja tik tikinčiųjų spinduliuote galvose. 

      „Tikroji“ bažnyčios jėga 

      Krikščionims bažnyčios yra tokios „jėgos vietos“, kur jie yra kviečiami maldai ir gali pabūti tyloje su Dievu. Kristus tiki esant dvasinę stiprybę, tačiau ne dėl energijų, virpesių arba žemės jėgų.  Jis tiki, kad tai susiję su jėga susitinkant su Dievu, būnant santykyje su Juo. Todėl iš principo tikinčiajam nereikia ieškoti jokios ypatingos vietos, nes pats Jėzus yra sakęs, kad Tėvas yra garbinamas „dvasioje ir tikrovėje“. Išorinis vietos apipavidalinimas, sakrali erdvė, kuri yra atskirta nuo profaniško pasaulio, gali skatinti susikaupimą, taip pat ir simboliai bei ženklai, atnešti į tą erdvę, primena tikinčiajam apie dvasinę tikrovę. Kristus bus šalia ir visada kreips mintis į Dievą, juk ir malda į Šventąją Dvasią yra: „Ateik, Dvasia iš aukštybių“. 

Bet tie, kurie Viešpačiu kliaujas, atnaujina savo jėgas, įgauna sparnus kaip ereliai. Jie bėga, bet nepailsta, jie eina, bet nepavargsta  (Iz 40, 31). 
 

Išsamesnė  informacija Jums yra paruošta Bažnyčios apmąstymuose apie „Naująjį amžių“:

      „Jėzus Kristus, gyvojo vandens nešėjas. „Naujojo amžiaus (New Age) krikščioniškasis apmąstymas“, Roma, 2003. Šis raštas gali būti atsisiųstas kaip PDF dokumentas iš šio internetinio tinklalapio:

http://nazaret.juengergemeinschaft.at (downloads) 
 
 
 
 

Reinkarnacija

 P. Dr. Clemens Pilar Cop clemenspilar@gmx.at

http://nazaret.juengergemeinschaft.at

Kritinis požiūris

Samsara – atgimimų ratas
Tikėjimas, kad žmogus žemėje gyvena ne vieną kartą, bet atgimsta daugeliui gyvenimo ciklų, pastaraisiais dešimtmečiais ir Vakarų kultūroje sulaukė nemaža šalininkų. Žinomos asmenybės tvirtina, jog gyvena nebe pirmą kartą. Įvairūs pranešimai apie sugrįžimą į ankstesnes egzistencijas, regis, tai pavirtina.

Ir nemaža dalis krikščionių atsivėrė šioms idėjoms. Apklausų rezultatai rodo, kad maždaug 20 % pakrikštytųjų tiki reinkarnacija. Bet ar ši idėja suderinama su krikščionišku tikėjimu?

Iš kur ateina tikėjimas reinkarnacija
Įsivaizdavimas, kad žmogus žemėje gyvena ne vieną kartą, bet atgimsta daugeliui egzistencijų, ypatingai aptinkamas Rytų religijose. Taip pat ir Antikos Vakarų kultūroms ši idėja nėra visiškai svetima, bet ji buvo tik retas reiškinys, aptinkamas mažose ezoterinėse grupelėse.

Tiek induizme, tiek budizme ši idėja, nors ir skirtingai interpretuojama, vaidina labai svarbų vaidmenį. Su tuo tampriai susijęs ir tikėjimas, kad žmoguje slypi dieviška kibirkštis, kuri per daugelį gyvenimų turi atsiskleisti, kol bus pasiektas susivienijimas su dieviškumu. Iš to kyla ir karmos įstatymas: kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį – pasekmę, kuri gali atsiliepti ateinančioms egzistencijoms. Žmogaus likimas, tiek geras, tiek blogas, aiškinamas karmos pasaulėžiųros kontekste. Karma pririša žmogų prie atgimimų rato. Rytų žmogaus tikslas yra per savo egzistencijas atsikratyti „karmos“.

Tikėjimas reinkarnacija asmeninį likimą suveda į labai racionalų paaiškinimą: bet kokia kančia yra karminės kaltės pasekmė.

Reinkarnacija modernioje ezoterikoje
Tik ezoterikos bangos pasekoje reinkarnacijos idėja sulaukė plataus atgarsio ir Vakarų pasaulyje.

– Vakaruose ši idėja siejama su evoliucijos teorija, o rytietiškas „atgimimų ratas“ buvo perinterpretuotas ir paverstas „nuolatinio progresuojančio vystymosi spirale”.

– Taip vadinamų reinkarnacijos terapijų rėmuose yra atliekami „sugrąžinimai“ į ankstesnius gyvenimus. Biografiniai pasakojimai, kurie dažniausiai vyksta hipnozės metu, yra paaiškinami ir be tikėjimo ankstesniais gyvenimais, bet jie yra ezoterikų mielai naudojami kaip reinkarnacijos galiojimo „įrodymas“.

Ar taip pat krikščionybėje buvo tikima reinkarnacija?

Pastarosiomis dienomis girdimas teiginys, kad ir Jėzus bei pirmieji krikščionys tikėjo reinkarnacija ir tik vienas vėlesnis susirinkimas uždraudė šią idėją. Vis dėlto tai neatitinka istorinių faktų. Minimas susirinkimas, įvykęs 553 m. Konstantinopolyje, atmetė tik keletą Origeno mokymų apie sielų preegzistenciją, prieš joms vienintelį kartą įsikūnijant ir gyvenant žemėje. Taigi ir jis niekada nemokė reinkarnacijos.

– Taip pat ir Šv. Rašte niekur nerasime užsimenant apie reinkarnaciją. Ankstyvuose Senojo Testamento tekstuose mirtis reiškė žmogaus gyvenimo pabaigą, ir tik vėlesniais amžiais įsitvirtina tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu. Žmogui yra skirta „vieną kartą mirti“ (plg. Žyd 9,27).

– Tik kai kurios krikščionių sektos, kaip pvz. gnostikai, perėmė tikėjimą reinkarnacija. Iš Bažnyčios tėvų raštų žinome, kad ši mintis visuomet buvo laikoma klaidatikyste ir niekada nerado vietos Bažnyčios tikėjimo išpažinime.

– Šv. Rašto vietos, kurios mielai cituojamos kaip tikėjimo reinkarnacija „įrodymas“, yra klaidingai interpretuojamos. Pvz., Jėzaus žodžiai apie Jono Krikštytojo figūrą: „…ir jeigu norite priimti, tai jis yra tas Elijas, kuris turi ateiti“ (Mt 11,14). Žinoma, žydai netikėjo jo „atgimimu“. Pagal biblinį pranešimą iš II Karalių knygos Elijas nemirė, bet buvo paimtas į dangų (2 Kar 2,11).

– Kitoje vietoje yra klausiama, ar aklumas to, kuris toks gimė, yra jo kaltė (plg. Jn 9,2). Gal tai karmos įstatymo įrodymas? Pagal rabinų mokymą vaikas galėjo nusidėti prieš motiną dar motinos įsčiose ir tokiu būdu užsitraukti kaltę dar prieš savo gimimą. Bet Jėzus savo atsakymu sulaužo tokius žmogiškus išvedžiojimus: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jn 9,3).

Skirtumai

– Biblinis tikėjimas nemoko, kad sielai priskiriamas natūralus nemirtingumas. Amžinas yra tik vienas Dievas ir Jo meilė žmonėms. Meilės santykis, kurį Dievas palaiko su žmonėmis, daro žmogų nemirtingu.

– Bibliniam tikėjimui yra svetima mintis, kad kūnas yra tik sielos indas ir kad siela viename po kito gali gyventi skirtinguose kūnuose. Biblinė-krikščioniška samprata pristato mums žmogų kaip sielos ir kūno vienybę. Krikščioniška išganymo viltis nėra nukreipta į besitęsiančią sielos ezistenciją, bet į viso žmogaus prisikėlimą.

Krikščionys tiki prisikėlimu

– Krikščioniškas tikėjimas prieštarauja karmos mokymui, kurioje kiekvienas žmogus padaromas atsakingu už savo likimą. Krikščionybėje pripažįstama ir neužtarnauta kančia.

– Žmogaus atbaigimas pagal krikščionišką tikėjimą negali būti pasiektas paties žmogaus. Vietoj savęs išganymo per karmos išvalymą pastatomas krikščioniškas tikėjimas gailestinga Dievo meile.

Mokymas apie skaistyklą skelbia, kad žmogaus atbaigimas gali įvykti ir po žemikos mirties. Bet ir skaistykla nėra vieta, kur žmogus – kaip dažnai neteisingai suvokiama – turi atsiteisti už savo nuodėmes, bet kur Dievo ugnis žmogų galutinai perkeičia į gebantį mylėti.

Šaltiniai:

Badewien, Jan, Reinkarnation – Treppe zum Göttlichen? Konstanz 1994.

Hummel, Reinhart, Reinkarnation, Mainz 1988.

Hänggi H., C. A. Keller, H. J. Ruppert, C. Schönborn, Reinkarnation-Wiedergeburt aus christlicher Sicht, Freiburg 1988.

Kehl, Medard, Und was kommt nach dem Ende? Von Weltuntergang und Vollendung, Wiedergeburt und Auferstehung, Freiburg 1999.

Wiesendanger, Harald, Wiedergeburt – Herausforderung für das westliche Denken, Frankfurt a. M. 1991.


Iš vokiečių kalbos vertė Vytautė Maciukaitė

 

About tiesoskelias

link tiesos kelio Jezaus Kristaus
Šis įrašas paskelbtas kategorijoje Uncategorized. Išsaugokite jo nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s